Žinoma, mano gyvenimo tikslas nebuvo emigruoti į kitą šalį tam, kad aiškinčiau, kaip ten turėtų būti pavadintos gatvės, bet taip nutiko. Žinote, kaip yra su gyvenimo tikslais: galvojate, kad visą gyvenimą dirbsite dizaineriu Londone, bet tada laimite savivaldos rinkimus Vilniuje. Visko būna. Kaip rašė škotų poetas Robertas Burnsas – „The best laid schemes o'mice an' men / Gang aft a-gley“ (ir žmonių ir pelių geriausi planai dažnai šnairai eina).
Vieną dieną Londone, dėl galimai naivios meilės Europos svajonei, nusprendžiau filmuoti dokumentinį filmą Vilniuje ir čia susitikti su vietiniais muzikantais, nes gimtinėje viskas nusibodo. Nusipirkau „British Airways“ bilietą, pažymėtą „30 APR 2004“, dieną prieš Jūsų Respublikos įstojimą į Europos Sąjungą. Aš norėjau švęsti tą istorinį įvykį kartu su savo naujais bendraeuropiečiais, o ne tik žiūrėti į Jus per televizorių, sėdėdamas vakaruose, du tūkstančius kilometrų nuo festivalio.
Absoliučiai nieko nežinojau apie Lietuvą, išskyrus tai, kad galėčiau ją surasti žemėlapyje ir kad ji buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Sakau okupuota, nes – taip, aš žinojau, kad okupuota, o ne „laisvinta“ ir labai gerai žinojau, kad Sovietų Sąjunga buvo žiaurus neteisingumo monstras. Gi mokyklos laikais mano šalis buvo giliai šaltame kare ir nieko gero apie sovietus negirdėjau. Ten betonas ir sniegas, gimnastai, naudojantys draudžiamus preparatus ir lageriai, pilni politinių kalinių.
Mano istorijos mokytojas papasakojo apie Leniną ir Holodomorą ir vadino Staliną – bastard. Mano tėtis paaiškino, kad jūs ten už geležinės uždangos neturite laisvės keliauti aplink pasaulį, atostogauti kur norite ir kad jūsų mašinos šūdinos. Kai tarnavau RAF kadetų pajėgose, mes turėjom išmokti, kaip identifikuoti priešo lėktuvus, t.y. MiG ir Sukhoi. Karininkai parodė mums, kaip šaudyti komunistus NATO kalibro ginklu.
Karininkai parodė mums, kaip šaudyti komunistus NATO kalibro ginklu.
Ant savo sienos miegamajame pasikabinau žemėlapį, išplėštą iš žurnalo. Pusė Europos raudona, pusė mėlyna. Šimtai simbolių rodo, kiek atominių raketų, naikintuvų, bombonešių ir tankų turi abi pusės. Prisimenu, kad raudona pusė turėjo žymiai daugiau visko ir dabar net nesuprantu, kaip miegodavau su tokia informacija ant sienos. Raudona pusė – bloga pusė, turi dafiga tankų. Saldžių sapnų.
Man buvo 12 metų kai per BBC News pamačiau, kaip griuvo Berlyno siena. Iškart kilo žmogiškas noras būti ten ir bėgti tarp begalės laimingų ir šviežiai laisvių žmonių – kai jie paragavo, man kaip vakariečiui įprastus skonius pirmą kartą – po dešimtmečių maldų, deficitų, ir nuolatinio slaptos policijos stebėjimo visose gyvenimo sferose. Iki šiol prisimenu juodai baltus filmus istorijos pamokose, kur buvo rodoma, kad sovietų snaiperiai šaudė žmones, dėl jų noro gyventi laisvoje kitoje tos bjaurios sienos pusėje, šimtas metrų nuo opresijos. Žmones žudė dėl bėgimo į mano pusę. Žiauru.
Matote, kaltinimas, kad „britai nieko nežino apie Sovietų Sąjungos žiaurumą“ netaikomas, bent mano atžvilgiu. Atvirkščiai, man įdomu sužinoti kuo daugiau, nes nuo vaikystės apie jos aukas galvojau.
Bet vis tiek, aš – nelietuvis. Na jums turbūt sunku suprasti, kodėl aš išdrįsau atvykti čia ir inicijuoti procesą pakeisti vieną Jūsų gatvės pavadinimų.
Jūs nusipelnėte paaiškinimo.
Priminsiu, kad aš čia atvykau dėl jūsų demokratiško sprendimo įstoti į Europos Sąjungą. Jūs tuo būdu išsiuntėte pakvietimą visiems ES piliečiams atvykti, dirbti ir kurti verslą Lietuvoje, turėti praktiškai tas pačias teises kaip ir Lietuvos piliečiai. Kaip ir su Gedimino laiškais – jums pavyko pritraukti dėmesį. Aš perskaičiau tą „laišką“ ir atvykau. Tik kad lėktuvu, o ne arkliais.
Supraskite, teisę pasiūlyti gatvės pavadinimo keitimus suteikėte man patys. Taip pat, pagal ES sutartį, kurią su džiaugsmu Jūsų atstovai pasirašė, suteikėte man teisę ne tik balsuoti savivaldos rinkimuose, bet ir kandidatuoti į Tarybą. Čia nieko naujo, gi XVII amžiuje Kėdainių meras buvo škotas. Gal net Lietuvos atvirumas tais laikais iš dalies inspiravo pačios Europos Sąjungos formavimą po daugelio metų.
Teisė dalyvauti savivaldoje kur gyveni, o ne tik kur gimei, yra labai gražus ir nelabai žinomas aspektas ES piliečių judėjimo laisvės.
Teisė dalyvauti savivaldoje kur gyveni, o ne tik kur gimei, yra labai gražus ir nelabai žinomas aspektas ES piliečių judėjimo laisvės. To nežinojote? Net lietuvis Londone gali kandidatuoti į Londono tarybą. Man būtų be galo smagu girdėti, kad bent kažkas tai bandė.
Kai neseniai pasakiau ukrainiečiui Uber vairuotojui „ja tozhe imigrant, i ja deputat“ – su akimis, dydžio kaip lėkštės, jis sveikino mane ir pradėjo pasakoti koks Vilnius yra laisvas, atviras miestas, palyginus su miesteliu prie Krymo sienos kur jis gimė
Taigi, kandidatavau. Zenonas Vaigauskas – legendinis VRK pirmininkas pabandė mane išbraukti iš kandidatų sąrašo, nes kažkas buvo negerai su viena duomenų eilute duombazėje. Lietuvos vyriausias administracinis teismas panaikino komisijos sprendimą, nes mano teisė čia gyventi ir kandidatuoti yra aukščiau nei kažkokia biurokratinė klaida. Taip pat kaip ir lietuvio pardavėjo teisė į gydymą ligoninėje Lydse yra žymiai aukščiau nei kažkokios kortelės buvimas kišenėje sužalojimo metu.
Ir tada Jūs, mieli vilniečiai, mane išrinkote. Dėl jūsų 2788 reitingavimo balsų aš šokau iš 19-os į 11-ą vietą, gavau kėdę Tarybos salėje ir pradėjau dirbti Jums. Aš gal vienintelis nepilietis, kuris yra prisiekęs Lietuvos Konstitucijai ginti jūsų laisvę ir tai man yra itin brangi pareiga. Čia viskas visiškai legit.
Pagal jūsų valstybės įstatymą dėl gatvių pavadinimų sprendžia Taryba. Tiksliau – Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija siūlo keitimus Tarybai ir balsuojam. Dėl to, kai sužinojau, kad gatvė prie Gedimino kalno yra pavadinta kolaboranto su naciais vardu, parašiau laišką komisijai ir paprašiau, kad jie svarstytų Škirpos alėjos pavadinimo keitimą.
Mano argumentacija paprasta, o tema sudėtinga.
Žinojau, kad ta tema labai kontroversiška. Žinojau, kad Škirpa pats nešaudė žydų. O ir žinojau, kad jis rašė antisemitinę prohitlerišką propagandą Berlyne ir tai platindavo Lietuvoje. Jis ragino „grynus“ lietuvius išvaryti visus žydus iš Lietuvos teritorijos. Ir visi mes puikiai žinome kokia buvo to pasekmė.
Taip pat žinojau, kad Škirpa – pirmas savanoris ir tas, kuris su būriu savanorių kėlė Lietuvos trispalvę ant Gedimino bokšto 1919 m. Tai akivaizdžiai labai sveikintas ir herojiškas veiksmas. O man ir daugeliui kitų vilniečių tas faktas tikrai nepateisina tolimesnių jo veiksmų prieš žydus bendrapiliečius – 600 metų Lietuvoje gyvenančias šeimas, vyrus, moteris ir vaikus.
O man ir daugeliui kitų vilniečių tas faktas tikrai nepateisina tolimesnių jo veiksmų prieš žydus bendrapiliečius – 600 metų Lietuvoje gyvenančias šeimas, vyrus, moteris ir vaikus.
Nemanau, kad tokio žmogaus vardas tinkamas kaip gatvės pavadinimas. Dėl to kovoju, kad pavadinimas būtų kitoks. Juk čia savivaldos reikalas ir aš išrinktas gyventojų atstovas. Kovoti už tokius dalykus yra mano darbas ir pareiga.
Iškart feisbuke gavau daug piktų žinučių iš serijos „nieko nežinai apie mūsų istoriją“. Įdomu – visi, kurie tokias žinutes ir komentarus man parašė, nežinojo, kad dabartinės Lietuvos Respublikos kompetetingos institucijos jau nutarė, kad Škirpa vadovavo antisemitinei organizacijai. Čia ne „durno užsieniečio nuomonė“, čia jūsų demokratiškos valstybės oficiali pozicija.
„Laikinosios vyriausybės ir Lietuvių Aktyvistų Fronto antisemitinės pažiūros yra gerai dokumentuotos. Išsamiausias Laikinosios vyriausybės antisemitinis pasisakymas buvo 1941 metų rugpjūčio 1 d. „Žydų padėties nuostatų projektas.“
Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Nacių okupacijos pakomisė. Komisijos patvirtintos išvados (suredaguota S. Sužiedėlio 2005m. gegužės 6 d.) 2005 m. balandžio 20 d.
„K.Škirpos vadovaujamo Berlyno LAF organizacijos veikloje būta ir antisemitizmo apraiškų... Antisemitinių išsireiškimų, kuriuose žydai vaizduojami neigiamai, būta ir kituose Berlyno LAF organizacijos parengtuose dokumentuose, kurie iš Berlyno per sieną pasiekdavo Lietuvą ir jos gyventojus.“
Teresė Birutė Burauskaitė, tuometinė LGGRTC Generalinė direktorė, DĖL KAZIO ŠKIRPOS VEIKLOS ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS
Yra tie, kurie sako kad čia kažkaip „ištraukta iš konteksto“. Na, tai skamba kaip desperatiškai silpnas kontrargumentas. Kokiame kontekste tokie veiksmai pateisinami? Vis dar nesu girdėjęs adekvataus atsakymo į tą klausimą. Gal nepradėkite sakyti, kad Škirpa nieko nežinojo apie tą antisemitizmą savo organizacijoje, nes jis pats parašė savo planuose, kad Hitleris yra genialus vadas, kuris išvaduos Lietuvą ir, kad „Naujoje Lietuvoje vietos žydams nebus“ („Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą“).
Pakartosiu, kad niekur nėra įrodymų, kad jis pats šaudė žydus. Dažnai girdžiu, kad Škirpa gyveno JAV ir nebuvo teistas dėl žydų šaudymo. Tai žinau. O tam, kad įkalbintų lietuvius šaudyti savo kaimynus – reikia daug organizatorių ir propagandistų, kurie patys nešaudo. Tai nereiškia, kad jie niekuo dėti. Be jų tas brutalus šaudymas būtų neįmanomas. Nemanau, kad „pats nešaudė“ yra rimta priežastis pamiršti apie žmogaus antisemitinės propagandos pasekmes ir suteikti gatvei tokios organizacijos vadovo vardą.
Pavadinimų komisija nusprendė inicijuoti viešą konsultaciją ir rezultatas buvo 70 proc. už keitimą. Nepamirškime, kad antisemitizmo aukos negalėjo dalyvauti konsultacijoje, nes jie buvo nužudyti. Tame esmė. Juos atstovaujanti organizacija, Lietuvos žydų bendruomenė, vienareikšmiškai pasisakė už pavadinimo keitimą. Neseniai, net ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius viešai deklaravo, kad jis irgi supranta, kodėl pavadinimas netinkamas ir siekia pavadinimo keitimo. Taip pat Mantas Adomėnas kartu su kitais konservatoriais deklaruoja tikslą paskelbti 2019 metus „Žydų metais“, taip siekiant pagerbti žydus kaip neatsiejamą Lietuvos dalį.
Prieš gatvės pavadinimo keitimą stipriai kovojo įvairių nepriklausomybės kovotojų atstovai ir aš nuoširdžiai suprantu kodėl. Jie nenori, kad Škirpos 1919 m. vėliavos kėlimas būtų pamirštas. Aš irgi to nenoriu. Kaip ir paaiškinau šio straipsnio pradžioje – aš labai laimingas ir dėkingas, kad Lietuva pagaliau laisva ir kad dėl to aš turiu galimybę čia gyventi tarp jūsų, dirbti jums ir su jumis.
Iš to logiškai seka kad aš, kaip ir visi lietuviai, esu labai laimingas, kad ta vėliava buvo pakelta ant to bokšto sausio 1 d. 1919 m.
Ištrinti tokį įvykį iš žmonijos atminties būtų nusikaltimas prieš laisvę.
Ištrinti tokį įvykį iš žmonijos atminties būtų nusikaltimas prieš laisvę. Pasakysiu dar daugiau – mums reikia surasti būdus dar garsiau skleisti nepriklausomybės kovos istoriją naujai kartai ir visiems pasaulyje. Tačiau, negalime slėpti fakto, kad to 1919 m. veiksmo veikėjas vėliau padarė absoliučiai nepriimtinus dalykus, nukreiptus prieš nemažą dalį Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų gyventojų.
Mums reikia spręsti šitą klausimą racionaliai ir teisingai. Visų pirmą – Škirpos istorija turi būti nušviesta tinkamai muziejaus ekspozicijose su visu kontekstu – visus veiksmus analizuojant detaliai ir nešališkai, kad visi sužinotų daugiau apie šitą Lietuvos istorijos personažą. O Škirpos atveju – gatvės pavadinimo suteikimas yra tiesiog netinkamas paminėjimo būdas. Negalime sulyginti tokio migloto statuso žmogaus su Basanavičium, Maironiu ir Karaliumi Mindaugu.
Dėl to, mano siūlymas yra pakeisti Škirpos alėjos pavadinimą į „Valstybės šimtmečio gatvę“, paminėti būtent herojišką pasiekimą, o ne tik vieną iš veikėjų.
Praneškime Google Maps, kad švenčiame šimtmetį. Parašykime pasaulio laikraščiams, kad atsakingai ir teisingai žiūrime į Lietuvos skaudžią istoriją. Siųskime signalą Kremliui, kad jie nesugriaus mūsų vienybės savo melaginga propaganda. Mūsų demokratija pakankamai brandi, todėl nebijome fake news ir nebijome sąžiningai pripažinti istorinę tiesą.
Atidenkime naują lentą iki sausio 1 d., Lietuvos vėliavos dienos. Stovėkime ten kartu, aš su Jumis. Pagalvokime apie visus už nepriklausomybę kovojančius ir džiaukimės mūsų visų laisve. Tokia mano idėja Lietuvai.
