Laimei, Lietuvoje tokių problemų nekyla. Tik paminėk dailiosios lyties atstovei kompiuterinius žaidimus ir sulauksi tokio tuščio žvilgsnio, kad gali prisiekti jame įžvelgiąs visatos paslaptis.
Reta pripažins, kad vaikystėje žaidė „The Sims“ ar, tarkim, „GTA: Vice City“ (neišvengiamai „Vice City“). Ir tik pačiais rečiausiais atvejais, kuriuos pranašauja dangaus kūnų išsidėstymas, rasi entuziastingą „geimerę“. Kodėl, Viešpatie ir Tomai Sawyeri, kodėl?
Pabūsime vargšais (labai lengva mūsų situacijoje), bet teisingais: Marijos žemėje pakankamai gajūs lyčių stereotipai. Ar bent buvo gajūs tais metais, kai Lietuvoje tik prasidėjo kompiuterizacija, o jauni berniukai negrabiomis rankomis kaip plastmasinę liemenėlę grabaliojo klaviatūrą. Bet kuriuo atveju, mergaitės nebuvo pratinamos prie technologijų, todėl jos ne tik neišmoko naudotis kompiuteriais – jos net ir nejautė poreikio mokėti.
Todėl atsiranda tokios erdvės ir laiko anomalijos, kaip ketvirtakursės, nemokančios ištrinti programos. Pavartykit šią idėją minties liežuviu, paskanaukit jos absurdą.
Mergaitės nebuvo pratinamos prie technologijų, todėl jos ne tik neišmoko naudotis kompiuteriais – jos net ir nejautė poreikio mokėti.
Mes virtualioje erdvėje guolį sutikome dar 1995–1997 metais, kai buvo labai natūralu žaislinius kareivėlius ir mašinytes iškeisti į jų skaitmeninius brolius. Mergaitės prie kompiuterių prisėdo kai atsirado socialinių tinklų užuomazgos ir Ieva bei Ugnė atrado „mIRC“, o mūsų „StarCraft“, „Sin“, „Quake“, „System Shock“, „Syndicate“ atrodė nebrandūs ir kvaili.
Bet visada yra viena kita mergiotė, kuriai smagiau karstytis medžiais, važinėtis dviračiais, mėtyti akmenis į stiklinius buvusio kolūkio šiltnamius (ką, jūs taip nedarėt?) ir užsiimti kitais berniukiškais dalykais. Tokios mūsų gyvenimo gėlės nusekė masinę bernelių migraciją į kompiuterines (itin jauni, seni ar gilaus kaimo skaitytojai – kažkada buvo metas, kai daugiabučių pirmuose aukštuose buvo įstaigos vien žaidėjams), o tada ir prie „Pentium I“ bei turgaus prekystalių, kurie slėpė pilnas kartono dėžes celofaninių pakuočių su žaidimų popieriukais.
Šios mergelės pravalgė dantis su „Mortal Kombat“ ir „Driver“, vėliau perėjo prie brandesnių žaidimų. Kartu neišvengiamai išmoko ir naudotis kompiuteriais, nes tėvai, šiuo atveju, buvo menka pagalba. Kaip tik jos dabar tas firmų IT skyriaus džiaugsmas, kuriam niekad nereikia pagalbos. Ir kaip tik iš šių merginų, šių retų deimantų, susidarė Lietuvos „geiminančių“ merginų šerdis.
Aiškiausiu pavyzdys žurnalo „GameON“ skaitytojams (kurie taip pat skaito „PC Gamer“ ir Games.lt) būtų Nemiga, rašiusi apie „kvestus“ ir siaubo žaidimus. Dvidešimt trejų metų ar panašaus amžiaus veteranai atsimins ir Nixie vardą, mūsų beveidę meilę iš „PC Klubo“.
Asmeniškai dabar žinau – ar bent prisimenu – dvi merginas, gražias ir vyru dėmesiu nesiskundžiančias (svarbus argumentas prieš kokius neaiškius internautų kaltinimus), su kuriomis galima nuoširdžiai, kaip su vyru, pašnekėti apie kompiuterinius žaidimus. Viena iš jų dabar Games.lt filmuoja vaizdo įrašus apie stalo žaidimus, „pračytino“ visą „Arcanum (Of Steamworks and Magic Obscura)“ (aš pats jame tik iki „Tarant“ nuėjau) ir vos neužduso iš džiaugsmo dovanų gavusi originalųjį „Witcher 2: The Assassin of Kings“. Kita kažkodėl įsitikinusi, kad „Devil May Cry“ yra geras žaidimas, teigia, kad „Mass Effect 2“ žaidime „Insanity“ sudėtingumo režimas yra per lengvas, ir gali rimtai ginčytis dėl teiginio, kad „Mass Effect 3“ yra prasčiausia serijos dalis.
Bet ką daryti mums, „geimeriams“ iš širdies ir iki šaknų, kurie kaip tik, tarkim, susirado merginą, nepaliestą mūsų skaitmeninės vizijos?
Štai jums keletas patarimų iš skausmingos patirties:
- Prieš visus bandymus reikia įsitikinti, kad mergina moka anglų kalbą. Ne „baigė mokyklą su šešetu už anglų mokyklinį“, o „kartais užsimiršusi pradeda engti airius“. Anglų kalbos mokėjimas yra privalomas. Jei kandidatė gali skaityti „Game of Thrones“ pasimesdama tik veikėjų atžvilgiu – puiku, nes toje knygoje daugiau veikėjų nei „Kare ir taikoje“.
- Įsisąmoninkite, kokia neįtikėtinai didelė praraja yra tarp jų, paprastų žmonių, ir mūsų, kurie tuoj galės į Gilumą pasinerti net ir kelias valandas neturėję interneto. Jos ne tik nemokės gudresnių manevrų (kurių nemoku ir aš) ar bent įprastų valdymo schemų – joms pirmiausia trūksta ausies-rankos ryšio. Sunku žiūrėti, kaip nesėkmingai vyksta mokymai, nes mergaitė nesuprato. Mes maži žaidėm „Deus Ex“ ir „Transport Tycoon“ nesuprasdami nė žodžio angliškai. Lošėm „Age of Empires“ dar tada, kai mūsų anglų kalbos žinios buvo tokios prastos, kad „spearman“ laikėme pačiu juokingiausiu visų laikų kareivėliu. Išmokom „Heroes III“, nors visos piratinės versijos buvo rusiškos. O čia ji nesupranta to, kas pasakyta ir užrašyta aiškia anglų kalba...
- Kantrybė. Kai kurie vaikai, gimę, kai mes pradėjome žaisti, jau turi vaikų. Mes turėjom daug laiko „atkalti“ žaidimus tiek, kad atrofavosi mūsų realybės suvokimas („pastangas“ ir „džiugesį svetimo sėkme“ vis dar laikau nesuprantamomis sąvokomis). Jos mokosi dabar, maždaug dvidešimties, kai neturi nei tiek laiko, nei kantrybės, nei imlumo. Norėsis imti ir mokyti, ir patarti, bet geriau susilaikykite. Sakykite, kad branginate jų pastangas ir palikite pačias susidoroti su žaidimu.
- Pradėkite paprastai. Pavyzdžiui, nuo 2000 m. strateginių žaidimų. Aš rekomenduočiau „Red Alert 2“, nes jame yra tik vienas renkamas išteklius, o dalinių sugebėjimai tebuvo retas dalykas. Kad ir kokie išsamūs atrodytų, tarkim, „Warhammer 40K: Dawn of War“ apmokymai, tai yra per daug pažangus žaidimas. Kaip ir „Call of Duty 4: Modern Warfare“. Patartina rasti kažką iš tų laikų, kai visi ginklai buvo 1–9 mygtukų ruože, nebuvo jokio aplinkos interaktyvumo ar galimybės sukti į dešinę. Dar, matyt, galima pabandyti su vairavimo ar „kvestų“ žaidimais, bet man tai atrodo kažkaip... negryna. Nepakankamai „geimeriška“.
- Atsižvelgiant į galimybes reikia rasti žaidimą, kuris merginoms būtų įdomus. „Sims“ nesiskaito, jį žaisti jos moka genetiškai. Įdomu, kiek lyčių stereotipai kalti dėl to, kad joms vienintelis „įdomus“ žaidimas yra paprasto buitinio gyvenimo simuliatorius? Ar mes kartais ne nuo to bandome pabėgti žaisdami?
- Nežiūrėkite kaip ji žaidžia – bent iš pat pradžių. Pasididžiavimas jos pasiekimais bus daug retesnis nei noras išsirauti plaukus. Tas beviltiškumo jausmas gali būti nesuvokiamas. Jei vaiko auginimas yra bent kuo panašus („Stovėk! Velniai rautų, žiūrėk kaip man pavyksta, stoviu kaip reikalas, kas tau negerai!“), aš jau ieškau vaiko atsisakymo blanko.
- Ar jau minėjau kantrybę?
Ir – taip, po ilgų kančių ir nesuskaičiuojamų, bereikalingų skaitmeninių kareivėlių mirčių galėsite bendrauti su moterimi, kuri lošia padoriau nei tas „noob‘as“ praeitos nakties „DotA2“ mače.