Šioje jėgainėje numatoma deginti pramonines atliekas. Jei čia ateityje būtų deginamos komunalinės atliekos, iškiltų klausimas dėl ES paramos komunalines atliekas deginančiai Vilniaus elektrinei. Europos Komisija iškeltų klausimą: kam reikėjo skirti ES paramą Vilniaus projektui, jei analogišką projektą Kaune „verslas“ įgyvendina be jokios paramos. Gal net pareikalautų grąžinti Vilniaus elektrinei suteiktą paramą?.
Iki šiol, diskutuojant apie Kauno atliekų deginimo projektą, daugiausiai aptarinėta, ar Lietuvoje po dešimtmečio bus pakankamai pramoninių atliekų, kurias būtų galima deginti šioje elektrinėje. Iš tiesų, šių atliekų kiekis Lietuvoje iki šiol nėra žinomas.
Aplinkos ministerija nedrįsta pateikti jokio skaičiaus. Ūkio ministerija pateikinėja tik bendrus pramoninių atliekų skaičius, neatskirdama degintinų ir nedegių atliekų kiekių. Kartais į juos įtraukiami net milijonai tonų fosfogipso, kurio kalnai auga prie Kėdainių „Lifosos“ gamyklos ir kuris tikrai nedega. Lietuvos pramonininkų konfederacija gulasi kryžiumi, kad degių pramoninių atliekų Lietuvos įmonėse jau dabar susidaro mažiau nei 100 tūkstančių tonų. Tuo tarpu „Lietuvos energija“ bando visus įtikinti, kad iš tiesų šių atliekų yra kur kas daugiau, bet jos yra nelegaliai sudeginamos neįvardintose katilinėse.
„Lietuvos energijos“ vadybininkų elgesys kol kas tikrai nepanašus į žmonių, kurie skaičiuoja savo pinigus.
„Lietuvos energija“ skuba. Teigia, kad jau yra atliekami Kauno jėgainės statybos parengiamieji darbai, pakloti vandentiekio, nuotekų tinklai, statomos nuovažos. Tą skubėjimą yra sunku paaiškinti. Atrodytų, kad kur kas racionaliau būtų vietoje jėgainės parengiamųjų darbų savo asmeninę energiją skirti detaliam degintinų pramoninių atliekų kiekiui nustatyti. Tų pramonės įmonių, kuriose galimai susidaro tokios atliekos, Lietuvoje nėra tiek daug, tad kiekius tiksliai įvertinti galima per kelis mėnesius. „Lietuvos energijos“ vadybininkų elgesys kol kas tikrai nepanašus į žmonių, kurie skaičiuoja savo pinigus.
Iš tiesų, jau iš pirmo žvilgsnio keistai atrodo, kad Kaune planuojama didesnė atliekų deginimo jėgainė, nei Vilniuje. Kauno šilumos poreikis yra daug mažesnis, todėl 70 MW šilumos į tinklus galinti patiekti elektrinė pusę metų dalį pagamintos šilumos turės išmesti lauk, nes tokio jos kiekio šiltuoju metų laiku Kauno vartotojai paprasčiausiai nevartoja.
Kaune, dėl aktyvios konkurencijos tarp biokurą kūrenančių šilumos gamintojų, jau dabar pagamintos ir į tinklus patiektos šilumos vidutinė metinė kaina yra žemiausia Lietuvoje. Šiuo metu ji nesiekia net 1,6 cento už kilovatvalandę. Šilumos gamybos kainos Kaune jau beveik nėra kur mažinti, skirtingai, nei Vilniuje, kur vis dar didžioji dalis šilumos yra gaminama, deginant brangesnes importuojamas gamtines dujas. Ir nepaisant to, kad Kauno jėgainė, skirtingai nuo Vilniaus, yra planuojama statyti be ES paramos. Keistai tai atrodo.
Tačiau net jei išaiškėtų, kad degintinų pramoninių atliekų Lietuvoje iš tiesų pakanka ir Kauno atliekų deginimo jėgainė gali dirbti visa apkrova ištisus metus, dar liktų labai rimtų klausimų apie tokio projekto ekonomiką.
Visų pirma, skaitytojai turėtų suprasti, kaip veikia tokių atliekas energijai gaminti naudojančių elektrinių ekonomika. Tokios elektrinės yra labai brangios. Dėl žymiai brangesnių išmetamų dūmų valymo įrenginių, investicijos į jas yra gerokai didesnės, nei į tiek pat energijos pagaminti galinčias biokurą kūrenančias elektrines. Tokių elektrinių eksploatacijos, priežiūros, remonto ir pelenų tvarkymo išlaidos yra kur kas didesnės, nei paprastų biokurą kūrenančių elektrinių.
Visas šias išlaidas bei didelių investicijų grąžą turėtų padengti trys pajamų srautai: pajamos už šilumą, parduotą į tinklus, pajamos už parduodamą elektrą ir pajamos už deginamas atliekas, vadinamasis atliekų „vartų mokestis“. Jei kurios nors iš šių pajamų sumažėja, turi padidėti likę srautai, nes priešingu atveju elektrinė dirbs nuostolingai.
Kaip jau minėta, „Lietuvos energijos“ Kauno jėgainė, skirtingai, nei analogiška Vilniuje, planuojama statyti be ES investicinės paramos. Pajamos iš šilumos ir elektros pardavimo bei atliekų deginimo mokesčių turės padengti ne tik visus šios elektrinės eksploatacinius, bet ir visus investicinius kaštus. O jie yra pakankamai dideli – 140-147 milijonai eurų.
Skirtingai, nei dabar veikiančioje Klaipėdos „Fortum“ atliekų deginimo jėgainėje, Kauno elektrinėje pagaminta elektra nebus superkama už aukštesnę kainą vartotojų sumokamų VIAP mokesčių sąskaita. Bent jau iki šiol „Lietuvos energija“ teigia, kad elektra bus parduodama rinkos kainomis. O rinkoje elektra Lietuvoje yra gana pigi (2016 metų vidurkis 3,65 ct/kWh) ir kokio nors augimo nenumatyta. Taigi, pajamos iš elektros pardavimo nebus didelės.
Pajamos už šilumą Kaune irgi bus nedidelės. Pasikartosiu, Kaune vidutinė į tinklus superkamos šilumos kaina nesiekia net 1,6 ct/kWh. O juk naujai elektrinei šią kainą reikės dar sumažinti, jei norės laimėti konkurencinėje kovoje su kitais biokurą kūrenančiais šilumos gamintojais Kaune. Taigi, pajamų iš šilumos pardavimo irgi bus nedaug.
Taigi, norint, kad investicija atsipirktų, reikės daug pajamų iš atliekų deginimo „vartų mokesčio“. Preliminariais apskaičiavimais, sudeginti toną pramoninių atliekų kainuos apie 50-60 eurų.. Analogiškas mokestis atliekų deginimo jėgainėje Klaipėdoje dabar siekia apie 23 eurus.
Tačiau tai tik tuo atveju, jei Kauno elektrinei deginamų atliekų pakaks. Jei ne, o, sakykime, trečdalį atliekų reikės pakeisti biokuru, tada, padidėjus elektrinės išlaidoms dėl papildomų mokėjimų už biokurą, už mažesnio kiekio atliekų utilizavimą jau reikės imti apie 80-90 eurų/toną. Čia net nevertinant galimo atliekų deginimo ekologinio mokesčio, apie kurį kuo toliau, tuo garsiau kalba Europos Komisija.
Tokios kainos verstų pramoninių atliekų turėtojus tapti labai kūrybingais ir ieškoti pigesnių atliekų sutvarkymo būdų. Visų pirma verslas vengtų jų susidarymo, antra – siektų jas perdirbti ir taip išvengti didelio vežimo deginti mokesčio.
Taigi, net jei paaiškėtų, kad iš tiesų šiandien per metus susidaro 200 tūkstančių tonų pramoninių atliekų, įvedus tokį aukštą jų deginimo mokestį, šis kiekis ateityje gali labai smarkiai sumažėti. Į tai turėtų būti atsižvelgta. Kad nebūtų padaryta panašios klaidos, kaip planuojant SGD terminalą, kai buvo numatomas dujų vartojimo Lietuvoje augimas, visiškai nevertinant, kad paties terminalo išlaikymo kaštai, įtraukti į gamtinių dujų kainą, motyvuos dujų vartotojus mažinti dujų suvartojimą. Reikėtų visgi išmokti paskaičiuoti bent du ėjimus į priekį.
Ir dar vienas momentas – deginant pramonines atliekas Kauno jėgainėje už tokią aukštą kainą, anksčiau ar vėliau atsiras verslininkai, kurie pamatys čia galimybę ir pasiūlys pramonės įmonėms šias atliekas utilizuoti pigiau.
Prisiminkime, pavyzdžiui, „Reenergy“ projektą Vilniuje, kuriam 2013 metais buvo panaikintas statybos leidimas. Ten panašų atliekų kiekį deginti galinti jėgainė buvo planuojama statyti irgi be ES paramos, tačiau ne už 140-147 milijonus eurų, o maždaug dvigubai mažesnėmis investicijomis – už 70 milijonų eurų. Mažesnėms investicijoms reikia ir mažesnio „vartų mokesčio“, norint, kad jos atsipirktų.
Net įvertinus tai, kad „Reenergy“ atliekų deginimo katilinėje nebuvo planuojama gaminti elektros, esant tokioms mažoms jos kainoms, „Lietuvos energijos“ projektui būtų labai sunku pakonkuruoti su panašia jėgaine. Ypač, jei tokį projektą sugalvotų bendromis jėgomis įgyvendinti tos pačios pramonės įmonės, kuriose ir susidaro tos degintinų atliekų.
Arba galima paminėti, pavyzdžiui, „Akmenės cemento“ gamyklą, kuri dar praeitų metų pradžioje informavo Aplinkos ministeriją, kad svarsto galimybę 2018-2020 metais investuoti į savo sukamosios krosnies rekonstrukciją. Tai leistų pakeisti dalį cemento gamybai naudojamos akmens anglies aukšto kaloringumo kietu atgautu kuru, pagamintu iš atliekų. Didžioji dauguma cemento gamybos įmonių Europoje, tarp jų ir Broceni cemento gamykla Latvijoje, jau dabar gamindamos cementą kūrena kaloringas atliekas ir dažnai net už jas primoka atliekų tvarkytojams. Tai jiems paprasčiausiai labiau apsimoka, nei deginti akmens anglį.
Anksčiau ar vėliau gali atsirasti politikų, kurie nustos saugoti valstybinį monopolistą nuo konkurencijos ir sieks palengvinti pramonės įmonių situaciją bei padidinti jų konkurencingumą.
Ar „Lietuvos energija“ yra pasiruošusi tokiai konkurencijai? Nemanau. Aišku, bendrovė tikisi, kad Lietuvos Vyriausybė ir toliau saugos nuo galimų konkurentų, draus jiems statyti tokias jėgaines ir jose deginti atliekas. Tačiau, jei „Lietuvos energija“ būtų privati įmonė, vargu ar nevertintų rizikos, kad Vyriausybės keičiasi. Anksčiau ar vėliau gali atsirasti politikų, kurie nustos saugoti valstybinį monopolistą nuo konkurencijos ir sieks palengvinti pramonės įmonių situaciją bei padidinti jų konkurencingumą, net jei tai grėstų valstybinės, atliekų deginimu besiverčiančios, įmonės bankrotu.
Ir galų gale – nereikia užmiršti atliekų eksporto galimybių. Jau dabar dalis degintinų pramoninių atliekų yra eksportuojama iš Lietuvos į gretimas valstybes – Latviją ir Lenkiją. Kieto atgauto kuro eksporto ir importo apimtys Europoje kasmet auga. Jau dabar, pavyzdžiui, Švedija, Danija, Estija, Vokietija, Nyderlandai, Belgija importuoja atliekas deginti šiose šalyse įrengtose atliekų deginimo jėgainėse, nes joms trūksta vietoje susidarančių atliekų.
Planuojama, kad diegiant žiedinės ekonomikos principus ir visoje Europos Sąjungoje mažėjant degintinų atliekų kiekiams, Šiaurės Europoje 2025-2026 metais susidarys keliolikos milijonų tonų per metus atliekų deginimo jėgainių galių perviršis. Deginimo paslaugų pasiūlai gerokai viršijant paklausą, matyt, reikėtų tikėtis, kad atliekų deginimo jėgainės gretimose valstybėse, konkuruodamos dėl mažėjančio atliekų kiekio, mažins „vartų mokesčius“.
Aišku čia, tikriausiai, vėl „Lietuvos energija“ tikisi, kad Vyriausybė ateityje uždraus atliekas eksportuoti ir privers vietines įmones mokėti už atliekų deginimą tiek, kiek reikia „Lietuvos energijai“.
Apibendrinus galima padaryti išvadą, kad, esant tokiai situacijai, vargu ar į tokį projektą, koks planuojamas Kaune, investuotų ir patys „Lietuvos energijos“ vadybininkai. Ar jie elgtųsi taip pat, jei turėtų investuoti ne valdiškus, o savo asmeninius pinigus ir jei ateityje nesitikėtų Valstybės pagalbos, saugojant padarytą investiciją nuo konkurentų?
Tačiau ar Vyriausybė iš tiesų šiandien turėtų „Lietuvos energijai“ ir jos partneriams pažadėti tokią apsaugą nuo konkurencijos ateinantiems 20 metų?
Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys
