Būtent dėl to, atsižvelgiant į šį paklausos augimą, apie klimato kaitą, ekologiją, taršos mažinimą pradėjo kalbėti ne tik politikai, bet ir verslas. Ir ne tik kalbėti, bet ir daryti realius žingsnius – investuoti į efektyvesnę, ekologiškesnę, mažesnį „CO2 pėdsaką“ paliekančią gamybą ir logistikos sistemą, produktų gamybai naudoja energiją, pagamintą iš atsinaujinančių išteklių. Juk ekologiškumas tampa konkurenciniu pranašumu. Šiandien 154 Pasaulio korporacijos, susijungusios į RE100 organizaciją, yra prisiėmusios įsipareigojimą su konkrečiais terminais visą savo suvartojamą energiją ateityje pasigaminti tik iš atsinaujinančių išteklių, o dalis žymių kompanijų, kaip pavyzdžiui Google arba Apple teigia, kad šį tikslą jau pasiekė. Daugelis bankų, pensijų fondų, valstybinių fondų finansuoja tik tokią verslo plėtrą, kuri atitinka jų keliamus darnumo kriterijus, o naftos, anglies ar kitų „nešvarių“ gavybai ir gamybai darosi vis sunkiau gauti pigų finansavimą. Tai irgi skatina verslą vystytis darniai.
Kitą vertus, visos šios investicijos į naujas technologijas, atsinaujinančią energetiką, mokslinius tyrimus dažniausiai kelia produktų gamybos savikainą. Todėl kai kurioms verslo įmonėms atsiranda itin didelė pagunda šiek tiek pagudrauti, bandyti atrodyti žalesniais, nei iš tikro yra. Tai yra – gauti visus žalumo marketinginius ir pigesnio finansavimo privalumus mažiausiais galimais kaštais.
Toks veiksmas netgi turi pavadinimą , tiesa kol kas neturinti tinkamo lietuviško atitikmens – „Greenwashing“ – tai apgaulinga rinkodaros strategija, siekianti sudaryti įspūdi, jog kompanijos veikla ar parduodami produktai yra ekologiški ar draugiški aplinkai. Neformaliuose aplinkosaugininkų pokalbiuose tai dažnai vadinama „žaliuoju smegenų plovimu“
Kuo tai yra blogai? Kalbu ne apie etiką, ne apie vieną iš Dievo įsakymų „nemeluok“ laužymą, kalbu apie konkrečią žalą ekologijai, atsinaujinančios energetikos plėtrai, naujų tikrai žalių technologijų plėtrai. Kuo ši žala pasireiškia?
Tuo, kad tos kompanijos, kurios iš tikro investuoja į klimato kaitos mažinimą, praranda konkurencinį pranašumą prieš tas kompanijas, kurios to nedaro, bet tik vaizduoją darančios. Praradus konkurencinį pranašumą, mažėja kompanijų motyvacija mokėti už žalumą, atsiranda motyvacija „greenwashing'u“ užsiimti ir tiems, kurie iki šiol realiai investavo į ekologiją. Be to – praradusios žalumo teikiamą pranašumą, atsakingos kompanijos netenka ir pajamų, nes vartotojas, neatskiriantis dviejų „žalių“ produktų vis vien galų gale renkasi tą, kuris yra pigesnis. Reiškia, nebelieka ir išteklių investavimui į naujas technologijas.
Be to – vartotojai, kylant skandalams dėl atskleisto sukčiavimo, pradeda nepasitikėti ant etikečių dedama „žalia“ spalva, tai mažina realaus investavimo į ekologiją bendrą patrauklumą verslui.
Kompanijos, kurios iš tikro investuoja į klimato kaitos mažinimą, praranda konkurencinį pranašumą prieš tas kompanijas, kurios to nedaro, bet tik vaizduoją darančios.
Todėl galiu teigti, kad ekologijai kur kas mažesnę žalą daro tos įmonės, kurios net nevaizduoja savęs žaliomis, nei tos, kurios užsiima „žaliuoju smegenų plovimu“
Žinomiausias Pasaulyje skandalas, kai toks sukčiavimas buvo atskleistas, turbūt yra taip vadinamas Dyzelgeitas, kurio metu paaiškėjo, kad Volkswagen korporacija teikė melagingą informaciją apie jų gaminamų automobilių skleidžiamą taršą.
Lietuvoje mes tokių garsių skandalų kol kas neturėjom, bet pretendentų pakliūti į panašų skandalą yra tikrai nemažai. Dažniausiai įmonės tai daro ne meluodamos, o tiesiog nutylėdamos kai kurias aplinkybes, susijusias su jų rinkai siūlomu „žaliu“ produktu.
Pavyzdžiui Vilniaus savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ dedami lipdukai ant Vilniaus troleibusų „Rinkis žaliąjį transportą be CO2“. Na taip, troleibusai neturi išmetimo vamzdžio ir CO2 tiesiogiai neišmeta. Tai gana ekologiška transporto priemonė, tiesiogiai nekelianti vietinės taršos mieste, bet nutylima buvo tai, kad „Susisiekimo paslaugos“ troleibusams pirkdavo elektrą,kuri pagaminta dalinai naudojant iškastinį kurą. Todėl taip tiesiogiai teigti, kad važiuojantis troleibusas nedidina klimato kaitos, tikrai negalima. Galima būtų kalbėti, kad važiavimas troleibusu sukelia mažiau CO2 emisijų, bet tada jau reikėtų daryti skaičiavimus, taip pat ir vertinant kokią elektrą perka troleibusus eksploatuojanti bendrovė. Kol vartotojai nėra pakankamai sąmoningi ir informuoti, pigiau gaunasi uždėti lipdukus ant troleibusų, nei pavyzdžiui įrengti saulės elektrines Vilniuje.
Dar vienas pavyzdys – IKEA praeitais metais įsigytas vėjo jėgainių parkas Lietuvoje. IKEA šiaip yra viena iš tų tarptautinių kompanijų, kurios deda labai daug pastangų į savo, kaip ekologiškai atsakingos kompanijos įvaizdį. Ir tai tikrai galima tik sveikinti. Tačiau, kai kompanijos vadovai teigia, kad, įsigydami vėjo jėgainių parką Lietuvoje, ji vykdo korporatyvinį planą iki 2020 m. visą savo veiklai reikalingą energiją pasigaminti pati iš atsinaujinančių šaltinių, vis dėl to greta reikėtų taip pat ir paminėti, kad jos vartojama elektros energija, pagaminta įsigytame vėjo jėgainių parke, yra finansuojama iš VIAP mokesčio, tai yra – visų Lietuvos elektros vartotojų.
IKEA priklausančiam 45 MW vėjo jėgainių parkui finansuoti visi Lietuvos elektros vartotojai, mokėdami VIAP mokestį, sumokėjo 4,3 milijono eurų.
Per paskutinius 12 mėnesių, UAB Baltpool, administruojančios VIAP lėšas, duomenimis – IKEA priklausančiam 45 MW vėjo jėgainių parkui finansuoti visi Lietuvos elektros vartotojai, mokėdami VIAP mokestį, sumokėjo 4,3 milijono eurų. IKEA šiuo atveju yra tiesiog investuotojas, gaunantis finansinę grąžą iš savo investicijos ir tai nėra blogai. Blogai būtų, jei IKEA pirkėjai įsivaizduotų, kad pirkdami IKEA produktą, jie kartu tiesiogiai finansuoja atsinaujinančios energetikos plėtrą Lietuvoje. Ir blogai yra tai, kad kai vartotojams pakanka tokio „žalumo“, tai IKEA konkurentai ar ta pati IKEA nevykdo Pasaulyje populiarėjančių projektų, kai vartotojas sudaro ilgalaikes elektros pirkimo sutartis su vėjo ir saulės elektrinių vystytojais, statančiais elektrines be jokios valstybės ir kitų elektros vartotojų paramos
Na ir visai šviežias pavyzdys – NESTE reklama, naudojama degalinėse „Sumažink CO2 net iki 20%“. NESTE degalų pirkėjui gali atrodyti, kad įsipylus NESTE degalų, jis su savo automobiliu, važiuodamas nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal išmes 20% mažiau CO2, palyginus su tuo, jei pilsis degalus kitose degalinėse. Apsilankius NESTE tinklapyje jau galima suprasti, kad vis dėl to kalbama tik apie vieną NESTE siūlomą produktą – NESTE Pro Diesel dyzeliną, nors reklamose tas akivaizdžiai nutylima. Šis dyzelinas pasižymi tuo, kad jame, taikant naujas technologijas, nepakeičiant dyzelino savybių, galima įmaišyti didesnę dalį taip vadinamo biodyzelino – aliejinių biodegalų, pagamintų ne iš iškastinio kuro – naftos, o iš organinių riebalų, tai yra – iš atsinaujinančių energijos išteklių.
Lietuvos biodegalų asociacija manęs paprašė įvertinti kiek realiai galima būtų sumažinti CO2 emisijas, palyginus NESTE dyzelino vartojimą su kitų degalinių siūlomo dyzelino vartojimu. Pirma problema, su kuria teko susidurti vertinime, yra ta, kad NESTE viešai nepateikia maišomo biodyzelino į Lietuvoje parduodamus degalus sertifikatų, kurie Europos Sąjungoje yra privalomi pagal atsinaujinančių išteklių energetikos direktyvą. Teko ieškoti NESTE vartojamų biodegalų sertifikatų kitose šalyse, taip pat duomenų apie biodegalų kiekius NESTE degaluose ir radus, paaiškėjo, kad Pro Diesel dyzeline yra maždaug 15,5% biodyzelino, pagaminto iš alyvpalmių aliejaus arba alyvpalmių aliejaus gamybos šalutinių produktų. Tai yra didesnė biodyzelino dalis degaluose, nei biodyzelino dalis dyzeline, parduodamame kitose degalinėse arba kitų rūšių dyzeline, parduodamame tos pačios Neste kompanijos. Kitų rūšių dyzeline paprastai yra mažiausias Lietuvos įstatymų nustatytas biodyzelino kiekis – 7%, dažniausiai – gaminamas iš vietinės žaliavos – rapsų aliejaus arba retesniais atvejais – naudoto kepimo aliejaus. Be to, sertifikatuose taip pat nurodoma ir tai kiek CO2 bei kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų yra išmetama, gaminant biodyzeliną visoje jo gamybos grandinėje, pradedant nuo žaliavos, jos transportavimo, žaliavos konversijos į biodyzeliną bei baigiant CO2 išmetimais biodyzelino logistikos sistemoje.
Visą tai įvertinus, taip pat atsižvelgus į degalų kaloringumo, tankio skirtumus, buvo gauta išvada, kad vartojant NESTE Pro diesel dyzeliną, kurio sudėtyje esančio biodyzelino žaliava yra grynas alyvpalmių aliejus, CO2 ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos yra 4,9% mažesnės už emisijas, sukeliamas suvartojus tos pačios energetinės vertės tipinius rinkoje esančius dyzelino degalus.
Taip, skaičius 4,9% irgi patenka į NESTE reklamuojamo skaičiaus „iki 20%“ apibrėžtį, o NESTE tikrai galima pagirti už ekologines iniciatyvas, bet sutikit, kad vartotojui šiuo atveju gali susiformuoti ne visai teisingas įspūdis apie perkamus produktus, ar ne? Nebent NESTE galėtų tai paneigti, pateikdama informaciją apie būtent Lietuvoje vartojamų biodegalų sertifikatus ir įrodyti, kad čia vartojami biodegalai yra dar žalesni, nei kitose valstybėse. Kokia šiuo atveju yra NESTE kompanijos daroma žala atsinaujinančios energetikos plėtrai, pateikiant netikslią informaciją apie savo produktų žalumą? Didžiausia žala šiuo atveju yra ta, kad tokiu būdu automobilių vairuotojai yra tiesiog nuraminami, vietoje to, kad svarstytų pavyzdžiui greičiau persėsti į elektromobilius, vartojančius elektrą, pagamintą iš atsinaujinančių išteklių.
Be to NESTE savo tinklapyje nepateikia informacijos apie biodyzelino, maišomo į NESTE dyzeliną, žaliavos kilmę. Ten rašoma tik tai, kad „NESTE degalinėse parduodami degalai atkeliauja tiesiai iš NESTE gamyklos Suomijoje“. Taip ir yra. Bet pats biodyzelinas, maišomas į dyzeliną, kaip rodo šio biodyzelino sertifikatai, kuriuos pavyko gauti, iš žaliavos, kurių kilmė yra Indonezija. O Indonezija yra šalis, kurioje, skirtingai, nei aplinkosauga besirūpinančioje Europos Sąjungoje, kas metai mažėja miško plotas Ir viena didesnių to kertamo miško kiekių priežasčių yra augantys palmių plantacijų plotai. Tų pačių palmių, kurių produktas ir yra NESTE biodyzelinas. Nuo 2001 metų iki 2017 metų miško kiekis Indonezijoje sumažėjo 24,4 milijonais hektarų. Tai plotas, didesnis, nei visų Suomijos, šalies iš kurios yra kilusi ta pati NESTE, miškų plotas.
Šis miško ploto mažėjimas Indonezijoje per tą laiką padidino CO2 kiekį atmosferoje maždaug 2,44 milijardais tonų. Yra grėsmė, kad, tai įvertinus, galėtų pasirodyti, kad tokio biodyzelino vartojimas netgi skatina klimato kaitą. Neste visgi turėtų būti pati suinteresuota įrodyti, kad Lietuvoje kartu su jos parduodamais degalais parduodamas biodyzelinas neprisideda prie ekologinių problemų Indonezijoje. Bet tam turi atsirasti didesnis vartotojų sąmoningumas – noras tai sužinoti. Dabar NESTE lietuviškame tinklapyje žodžių „Indonezija“ arba „alyvpalmės“ iš viso nėra.
Šį straipsnį norėčiau pabaigti pastebėjimu, kad Lietuvoje nėra valstybinės ar kokios kitos institucijos, kurios užduotis būtų vartotojus apsaugoti nuo „žaliojo smegenų plovimo“, didintų vartotojų sąmoningumą, supratimą ir žinių apie perkamų produktų savybes kiekį. Tokia institucija, mano nuomonė, būtų naudinga tiek vartotojams, kurie, vartodami nori būti tikri, kad jų pasirinkimas iš tiesų prisideda prie ekologijos, tiek verslui, parduodančiam ekologiškesnius produktus, apsaugant jį nuo ne visiškai sąžiningos konkurencijos. Tai taip pat paskatintų verslą daugiau investuoti į atsinaujinančios energetikos plėtrą ar ekologiškesnę gamybą, nes tokių investicijų gaunamo rezultato vertė rinkoje dar padidėtų.
Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių Išteklių energetikos konfederacijos prezidentas.
