Dviejų kandidatų tikslas šiuose rinkimuose buvo parodyti save ir po prezidento rinkimų startuoti su naujomis partijomis. Arvydas Juozaitis ketvirtosios vietos, kurią buvo realu pasiekti, neužėmė. Mindaugas Puidokas pasirodė geriausiai iš potencialaus rinkimų autsaiderių trejeto. Visgi, apie jų galimybes sukurti partijas, kurios realiai pretenduoti patekti į Seimą, kalbėti dar labai anksti. Šių rinkimų rezultatai daryti išvadų neleidžia – neabejotinai juose veikė strateginis balsavimas – įprasta, kad rinkėjai baiminasi iššvaistyti savo balsą kandidatui, kuris neturi šansų pasiekti antrojo rinkimų turo.
Trijų kandidatų tikslas buvo garbingai atstovauti partiją. Vytenis Andriukaitis laimėjo „antrojo ešelono“ lenktynes. Galbūt buvo galima laukti ir kiek geresnio pasirodymo vertinant procentine išraiška. Valdemaras Tomaševskis jau rinkimų naktį LRT studijoje teisingai pastebėjo, kad prezidento rinkimai yra sudėtingiausi. Tad jo 4 proc. balsų yra geras rezultatas, ypač atviruose rinkimuose. Prieš penkerius metus rezultatas buvo geresnis, bet tada visi žinojo, kuo rinkimai baigsis ir todėl galėjo drąsiau reikšti nepopuliarias preferencijas. Be to, pakilo ir rinkėjų aktyvumas.
Užduoties neatliko Naglis Puteikis. Visi indikatoriai rodo, kad savo politinį šansą Lietuvos centro partija prarado 2016 metų Seimo rinkimuose. Jos lyderis, daugiau negu pusę kadencijos dirbdamas su LVŽS iššvaistė maištininko žavesį, vos surinko parašus, o kampaniją baigė agituodamas už konkurentus.
Pirmojo turo nelaimėjo niekas. beveik 4000 balsų skirtumas nacionaliniu mastu yra absoliučiai nereikšmingas.
Visgi, blogiausiai jaustis turėtų Valentinas Mazuronis, kuris nusileido net kandidatui, kuris pasitraukė iš rinkimų, o Šiauliuose, kur pradėjo savo politinę karjerą, negavo nė procento balsų.
Baigėsi Sauliaus Skvernelio žygis į Simono Daukanto aikštę. Viena vertus, jis gavo tik dviem procentais balsų mažiau negu LVŽS pergalinguose 2016 metų Seimo rinkimuose. Tai rodo, kad savo elektorato „valstiečiai“ dar neiššvaistė ir turi reikšmingos visuomenės dalies palaikymą. Tačiau buvo sunku tikėtis patekti į antrąjį turą nemobilizavus ir kitų visuomenės segmentų.
Net ir laikantis prielaidos, jog visi A.Juozaičio, M.Puidoko ir N.Puteikio rinkėjai galėjo palaikyti S.Skvernelį, iki antrojo turo vis tiek trūktų. Ypač paramos trūko regionuose – vien tai, kad tik pradėjus skelbti rezultatus premjeras nebuvo pirmoje vietoje, buvo geras tendencijos indikatorius.
Pirmojo turo nelaimėjo niekas. Beveik 4000 balsų skirtumas nacionaliniu mastu yra absoliučiai nereikšmingas. Kova prasideda iš naujo. Rezultatai iš esmės atitinka apklausas. Stebina tik tai, kaip puikiai regionuose pasirodė G.Nausėda ir galbūt nemažas atotrūkis tarp lyderių Vilniuje.
Kas turi daugiau galimybių laimėti?
Jau prieš rinkimus atrodė, kad TS-LKD turi du vienas kitam prieštaraujančius tikslus – laimėti rinkimus ir į antrąjį rinkimų turą nepraleisti Sauliaus Skvernelio.
Pagrindas šiai prielaidai yra tiek rinkimuose, tiek sociologinėse apklausose ne kartą pasitvirtinusi išvada – konservatoriai yra ta partiją, kuri arba myli, arba nekenti. Antro pasirinkimo kategorijose už TS-LKD apklausose paprastai blogiau atrodo tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija.
G.Nausėdai, kaip centristinių pažiūrų nepartiniam kandidatui tokia padėtis yra labai patogi. S.Skvernelio padėtis subtilesnė, nes LVŽS per dvejus su puse metų valdžioje savo oponentų lauką gerokai išplėtė. Žvelgiant vien į politinius išskaičiavimus, geriausia TS-LKD rinkimų strategija turėjo būti siekis bet kokia kaina sumušti G.Nausėdą jau pirmame ture.
Tačiau neskaitant jaunesnės kartos I.Šimonytės fanų pavienių išsišokimų, to visiškai nematėme. Iš esmės TS-LKD darbą padarė... Ramūnas Karbauskis, visais įmanomais būtais skelbęs, kad TS-LKD turi du kandidatus.
Jeigu S.Skvernelio elektorato ir kitų, nedegančių meile dešiniesiems kandidatų rėmėjus ši žinutė pasiekė, tada koks tikslas eiti į antrą turą ir rinktis tarp dviejų vienos partijos kandidatų? Kadangi G. Nausėda net būdamas „skandinavų bankininkas“ labiau pretenduoja į turbūt netgi visų septynių pralaimėjusių kandidatų balsus, jam tokia tendencija būtų labai pavojinga. Be abejo, „valstiečių“ viršūnė mažiau pageidautų turėti prezidento poste „konservatorių“ kandidatą, bet vargu ar R.Karbauskis ryšis viešai keisti savo poziciją.
Tad itin svarbiu faktoriumi bus tai, kiek pirmojo turo abiejų lyderių rinkėjai balsavo prieš S.Skvernelį, kiek už savo kandidatus. Kai persvara tokia trapi, kiekvienas, kuris rinkimų dieną nuspręs neiti balsuoti, nes prezidentu vis tiek bus išrinktas nebe premjeras, bus labai svarbus.
Iš esmės TS-LKD darbą padarė... Ramūnas Karbauskis, visais įmanomais būtais skelbęs, kad TS-LKD turi du kandidatus.
Daugelis akcentuoja, kad abu kandidatai yra panašūs. Visgi, skirtumų yra daugiau negu panašumų.
G.Nausėda primena anksčiau Lietuvai vadovavusius Valdą Adamkų ir Dalią Grybauskaitę. Savo vaidmenį įsivaizduoja kaip moderatoriaus, kuris padeda pasiekti sprendimus, kai kyla politinės krizės. Tai buvo itin ryšku per V.Adamkaus dešimtmetį. Rinkimų kampanijos strategijos prasme G.Nausėda elgiasi kaip D.Grybauskaitė – vengia pateikti savo pozicijas kontroversiškesniais klausimais. Savo poziciją turi, bet jos per daug neafišuoja, nuolat apeliuodamas į tai, kad svarbiausios yra piliečių nuostatos. Dabartinė prezidentė nuolat orientuodavosi į viešąją nuomonę ir nevengė keisti pozicijos.
I.Šimonytė būtų tokia prezidentinė, kurios dar neturėjome. Ji aiškiai deklaruoja savo pozicijas net ir kontroversiškais klausimais, nesistengdama visiems įtikti. Ji – premjerinio, o ne prezidentinio stiliaus politikė, turinti aiškią programą ir tikrai nebijosianti nepopuliarių sprendimų.
Todėl peršasi paprasta išvada – TS-LKD I.Šimonytės pergalė nėra labai reikalinga. Per 29 laisvės metus vos ketvirtadalį laiko prezidento poste buvo asmuo, kurio požiūris į TS-LKD būtų neigiamas. G.Nausėda prezidento poste yra tikrai tinkamas scenarijus partijai.
Galiausiai, premjero galios yra nemenkesnės negu prezidento. O TS-LKD bene pirmą kartą istorijoje turi nacionalinio lygmens lyderę, kuri bendram partijos populiarumui gali būti akceleratorius, o ne stabdys.
G.Nausėda prezidento poste yra tikrai tinkamas scenarijus partijai.
R.Karbauskis 2016 metais teisingai pasirinko pirmą vietą Seimo rinkimų sąraše užleidęs už savo gerokai populiaresniam S.Skverneliui. I.Šimonytės nesėkmės prezidento rinkimuose atveju, TS-LKD tai galėtų būtų puikus scenarijus pasiekti apčiuopiamą pergalę Seimo rinkimuose. Tikslas svarbesnis, negu sutrukdyti G.Nausėdai tapti Lietuvos prezidentu. Greičiausiai nedidelę pergalę antrame ture pasieks būtent jis.
Lieka paskutinis svarbus šiame tekste dar neaptartas faktorius – LVŽS planai trauktis iš valdžios.
Galimi keli scenarijai.
Pirmu atveju (nelaikau jo labai realiu), naujasis prezidentas įkalbina S.Skvernelį likti, partija taryboje priima sprendimą nesitraukti iš daugumos.
Mažumos vyriausybė dabartinės sudėties parlamente efektyviai dirbtų turbūt vieninteliu atveju – jeigu ją formuotų pats S.Skvernelis.
Visgi, S.Skvernelį paaukoti turbūt teks. Būtų itin nesolidus žingsnis apsimesti, kad nebūta jokių pažadų trauktis. Jeigu LVŽS pavyktų įtikinti jo postą perimti Visvaldą Matijošaitį, toks žingsnis netgi gerokai sustiprintų partijos pozicijas. Galbūt tokiam atvejui ir ruošiamasi – ne veltui S.Skvernelis užsiminė apie galimybę tapti Seimo pirmininku ar LVŽS vadovu. Tačiau jeigu premjeru taptų ne tokia ryški figūra (o, pavyzdžiui, kuris nors S.Skvernelio minimų ministrų), LVŽS tik praloštų.
Pirmalaikiai rinkimai yra rizikingas scenarijus. Galimybė tikrai nėra atmestina, bet pirmiausiai nelabai tikiu, kad R.Karbauskis rizikuotų frakcijos skilimu vien dėl tikslo pasitraukti iš valdžios, nebent visi būtų įtikinti, kad pirmalaikiai rinkimai būtų sėkmingi. Mažumos vyriausybė dabartinės sudėties parlamente efektyviai dirbtų turbūt vieninteliu atveju – jeigu ją formuotų pats S.Skvernelis, o paramos branduolį sudarytų „valstiečiai“, kaip tą identifikavo ir G.Landsbergis.
Jeigu LVŽS tikslas yra pirmalaikiai rinkimai, vargu ar jie atneštų norimą rezultatą. Partijoms trūktų laiko jiems pasiruošti ir finansų kampanijoms rengti. Vargu ar po intensyvaus rinkimų maratono patys rinkėjai būtų patenkinti dėl dar vieno balsavimo.
Matas Baltrukevičius yra politologas, VU TSPMI absolventas
