Le Pen atrado naują universalią politinę formulę kraštutiniams dešiniesiems šiame geopolitiniame lauke. Ją reikia suprasti, kad kai ją bandys naudotis kitose šalyse, tame tarpe ir pas mus – mes būtume nuo šio melo vakcinuoti.
Putino režimas Rusijoje yra kraštutinių dešiniųjų siekiamybė. Būtent dėl to Putinas susilaukdavo tokio susižavėjimo autoritarinių režimų lyderių ir politikų tarpe – jis tapo pavyzdžiu kaip uzurpuojama valdžia, perimami valstybės institutai, kuriamas lyderio kultas ir vėliau plečiama įtaką kaimynų atžvilgiu. Tiesą pasakius kažko naujo jis nesugalvojo – dauguma jo žingsnių buvo nurašyta nuo Aleksandro Lukašenkos žingsnių – kartais net pažodžiui.
Šių metų vasario 24 d., teoriškai, pakeitė viską. Gyvenantys postindustriniame pasaulyje politikai užmigę su pareiškimas, kad karo niekada nebus ir tai tėra valdžių pučiamas burbulas, prabudo praradę kalbos dovaną. Naujas pasaulis iš jų reikalavo naujų naratyvų.
Žemai kabančiu vaisiumi tapo Vakarų parama Ukrainai. Asmenys dar vakar kalbėję apie „tautų Europą“, apie Europos Sąjungos centrizmo keliamas blogybes, dabar reiškia pasipiktinimą silpnu ES gebėjimu veikti ir daryti greitus konkrečius sprendimus susitariant dėl sankcijų režimo Rusijai ar netgi teikiant karinę paramą Ukrainai. Matant, kaip vieningai ES šalys gebėjo susitarti dėl, dabar jau 5 sankcijų paketų, tapo aišku, kad naratyvas jiems tvarus nebus.
Reikėjo naujo pasakojimo. Ir čia užkrečiamą kitiems pavyzdį šiuose rinkimuose pademonstravo Le Pen. Jos formulė paprasta – proputiniška ji sugeba išlikti nebe atvirai, bet remdamasi į iššūkius vidaus politikoje: Prancūzijos kartu su Vakarais palaikomos sankcijos naftai ir dujoms iš Rusijos augina kainas ir nuo to kenčia „eilinis prancūzas“. Le Pen gudrauja ir sako, kad šiaip sankcijoms ji pritaria, bet tik šioje vietoje nesutinka – bet atidesnis žmogus iškart supranta, kad juk tai ir yra skaudžiausios įmanomos sankcijos. Tokios formulės Le Pen užteko ne politiškai išgyventi, bet dargi ir susikurti naują save, kurios nebuvom matę ar girdėję.
Ši politinė formulė mūsų regione, dar nėra tokia gaji – važiuojančių per Ukrainą tankų bei Bučos vaizdai, prievartaujamų Rusijos karių moterų istorijų poveikis per daug stiprus. Tačiau neužilgo veikėjai, kurie dar vakar rėkavo, kad karų nebus o valdžia pavogė šiferį, šiandien reikalauja sankcijų Rusijos dujoms ir naftai, rytoj prancūzės pavyzdžiu, patys norės dėtis geležines kaukes. Infliacija, kuri taps didžiausiu galvos skausmu šiais metais, apvoliojus cinizmu, taps ne Putino infliacija – kaltieji bus nacionalinė valdžia ir Vakarai, neva dėl kurių veiksmų kenčia mūsų tautos. Taip pat greitu metu išgirsime daug „NATO plėtra provokavo“, „reikia kalbėtis“, „sankcijos neveikia“, „NATO mūsų neapgins“, „ukrainiečiai užima mūsų darbo vietas“ ir t.t.
Putinizmas, atsižvelgiant į aplinkybes, privertas keisti savo kaukes. Tačiau tai tas pats putinizmas, kurio tikslas yra mele paskandinti valstybių imuninę sistemą, taip suteikiant galimybę šarikovams imti valdžią.
