Tačiau abejojama, ar kaupdami pensijas privačiuose kaupiamuosiuose fonduose tikrai esami ir būsimi pensininkai gyvens oriai.
Nuo ko viskas prasidėjo? Yra tokia organizacija – Pasaulio bankas, kurio būstinė yra Niujorke. Šis bankas pataria visoms valstybėms, kaip reikia dirbti ir gyventi. Tiesa, jis patarimų neduoda Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Taigi, Pasaulio bankas parengė specialų, tik buvusioms socialistinėms šalims skirtą projektą. Pagal rekomendaciją, tose valstybėse būtinai turi būti įdiegti privatūs kaupiamieji fondai. Svarbu pabrėžti, kad pasiūlymas gimė, atsižvelgiant į šių šalių mentalitetą. O mentalitetas toks, kad tai, ką siūlo Vakarai, yra gerai ir, pasidavus „bandos“ jausmui, reikia tai priimti. Ką Lietuva ir padarė.
Pasekmės tokios, kad dabar žmonės įspausti į kampą. Beliko mažiau nei mėnuo, kai gyventojai turi apsispręsti, kaip kaupti savo pensiją. Tačiau apsisprendusiųjų – tik pusė. Kodėl?
Uždirbantis vidutinį darbo užmokestį ir dalyvaudamas II pakopos pensijų fonduose nuo pat pradžios, t. y. daugiau negu 9 metus, žmogus sukaupė kiek daugiau negu 8000 litų. Lyginant su Sodros pervedimais, kurie per tą patį laikotarpį sudarė bemaž 7000 litų, fondų valdytojų darbo vaisiai atrodo menki. Taigi, tikėtis pasakiško (ir ilgalaikio!) santaupų užaugimo tikrai neverta.
Kita vertus, net vidutines pajamas gaunančiam žmogui sukaupti sumą periodinei pensijai gauti beveik neįmanoma. Šiuo metu išeinant į pensiją, reikia fondo sąskaitoje turėti virš 30000 litų!
Net vidutines pajamas gaunančiam žmogui sukaupti sumą periodinei pensijai gauti beveik neįmanoma. Šiuo metu išeinant į pensiją, reikia fondo sąskaitoje turėti virš 30000 litų!
Jei visada uždirbsite itin daug ir jei jums labai pasiseks neprarasti santaupų pensijų fonde, jūsų laukia dar viena „maloni“ žinia. Žmonės nežino, jog privačiai sukaupę 50 000 litų, gali tikėtis tik apie 200 litų papildomos išmokos per mėnesį. Beje, ši išmoka liks fiksuota, nesvarbu, kokia bebūtų infliacija.
Taigi, dauguma žmonių, gaunančių vidutines ir mažas pajamas, tiesiog susimažins savo pensiją. Nes „Sodros“ pensijos dalis sumažinama daugiau, negu pervedama į fondus. Apie kažkokias užtikrintas pajamas senatvėje nė kalbos negali būti.
Apsidairykime aplink: Vengrijoje, Lenkijoje ir Rusijoje privačių pensijų kaupimas nepasiteisino, kartu sukėlė ir politines krizes. Tačiau ar tai svarbu Pasaulio banko ekspertams? Ne, jiems tai – nesvarbu. Nerūpi ir tai, kad valstybė skolinasi mūsų sąskaita tam, kad galėtų sumokėti privatiems kaupiamiesiems fondams, taip sudarydama užburtą ratą.
Finansų ministerija sako – pinigų pensijoms didinti nėra. Tačiau, kuomet svarstomas Lietuvos biudžetas, pasirinktas vėl kitas kelias. Pinigus skirti kaupiamiesiems fondams, o ne pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms kelti.
Susidaro įspūdis, kad siekiama, jog kuo daugiau žmonių neturėtų teisingos informacijos apie pensijų kaupimą privačiai ir kuo greičiau apsispręstų, nežinodami, kokios pasekmės jų laukia. Taip ir yra, dauguma žmonių net nežino, kokiu būdu jie jau kaupia pensijas. Galima būtų garantuoti, kad šio „sąmokslo“ kertinis akmuo yra ir žmonių įtikinėjimas, ir painiai pateikiama informacija. Pažadų praturtėti pardavinėjimas yra gerai apgalvotas lobistų veiksmas.
Ar tikėti akių dūmimu apie džiuginančią senatvę, ar vadovautis kitų šalių praktika, kuri parodė, kad toks kaupimas privačiuose pensijų fonduose nepasitvirtino.
Šitaip įtikima, kad kažkur yra maišas pinigų, iš kurio galima lengva ranka žarstyti pinigus: ir esamiems pensininkams grąžinti sumažintas pensijas, ir dar ateities pensininkams jau dabar pradėti mokėti (t. y. kaupti pensijai, pervedant lėšas į privačius pensijų fondus). Ir avys (esami pensininkai) sveikos, ir vilkai (pensijų fondų valdytojai) net labai sotūs. Viskas būtų labai gražu, išskyrus vieną „bet“. Tokio pinigų maišo nėra, tad belieka dvi galimybės. Pirma – toliau skurdinti sunkiausiai gyvenančius žmones ir maitinti senjorus pažadais apie kompensuojamas pensijas. Kita – užkrauti vidutines ir mažesnes pajamas gaunantiems dirbantiesiems prievolę mokėti už „gudresnių“ gyventojų pasirinktą pensijų kaupimą. Iš tikrųjų, mes tik apgaudinėjame patys save.
Kodėl turime bukai vadovautis primesta nuostata, kuri ypač naudinga komerciniams bankams ir draudikams? Juk galime patys apsispręsti, kol dar ne vėlu: ar tikėti akių dūmimu apie džiuginančią senatvę, ar vadovautis kitų šalių praktika, kuri parodė, kad toks kaupimas privačiuose pensijų fonduose nepasitvirtino.
Mečislovas Zasčiurinskas yra Seimo Darbo partijos frakcijos narys
