Net ir „argumentų“ surado – reikia naikinti, nes tiek Sienos apsaugos tarnyboje, tiek Policijoje, tiek Migracijos departamente didelė netvarka. Prieita iki to, kad karštą S.Skvernelio aktyvumą prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino „policiniais metodais“.
Klausimas, jei tvarkos nėra niekur, vieną departamentą panaikinus, kituose tvarka atsiras savaime? Keistoki minties vingiai. Reikia sutikti, ankstesni ministrai migracijoje pridirbo privačių ir partinių kebeknių. O štai dabartinis, daug nesukdamas galvos, „sprendžia“ smagiai kaip Makedonietis: šmaukšt, ir mazgas nukirstas. Puiku. Bet yra ir antra, pamokančioji, šios istorijos pusė. A.Makedonietis Aziją labai trumpai valdė todėl, kad Gordijaus mazgą ne išrišo, o nukirto, tokia buvusi pranašystė. Kviečiu įžiūrėti ir čia paralelę.
Daugelis „šviežių“ ministrų stengiasi tapti „naujomis šluotomis“. Bet šioji situacija nėra tik ministro kompetencijos lygmens. Todėl nustebino ir Vyriausybė, kažkodėl atsainiai ir neatsakingai pritarusi siūlymui naikinti Migracijos departamentą. Ministrą galima suprasti – įpratęs tarnauti statutiškai. Tai net prezidentė pastebėjo. Tačiau privalu paklausti, kodėl giliau problemos neanalizavo Vyriausybė? Kodėl neįvertino esmingai besikeičiančių globalios migracijos reiškinių? Kodėl pamiršo mūsiškius, lietuviškus rūpesčius, virstančius nebeištaisoma demografine būkle?
Lietuvoje emigracija tapo gąsdinanti. Net tarptautinės organizacijos mus jau įspėja, kad po 15 metų ženkliai nebeturėsime net dviejų milijonų gyventojų. Netenkame Tautos, pačių aktyviausių ir darbingiausių žmonių. Jie sparčiai integruojasi kituose kraštuose ir nebežada grįžti. Tragiška žinia: 25-34 metų amžiaus lietuvių užsienyje gyvena tris kartus daugiau nei Lietuvoje.
Lietuvoje emigracija – nacionalinio saugumo klausimas. Pirmaeilis!
Dabartinio depatamento pirmtaku laikytinas 1919 m. vidaus reikalų ministro Jono Vileišio įsteigtas Piliečių apsaugos departamentas. Tarybiniais laikais, suprantama, tokio nebuvo, o atgavus nepriklausomybę, 1992 m. gegužės 21 d. vėl atkurtas Migracijos departamentas (MD). Nuo 2000 m. departamentas tapo civiline viešojo administravimo įstaiga, o po metų įgijo juridinio asmens teises.
„Šiuo metu Migracijos departamentas yra centrinė institucija, kuri įgyvendina valstybės politiką migracijos (išskyrus ekonominę migraciją) srityje bei aptarnauja šios politikos formavimą ir įgyvendinimą“ – parašyta MD tinklapyje, bet praktikoje taip nebėra. Dar 2010 metais departamentas vieno liūdnokai pagarsėjusio ministro pradėtas griauti, šiais metais kito ministro gali būti pribaigtas.
Tokia trumpa istorija. Tačiau štai kas įdomu. Ministro MD naikinimo argumentacijose pribraižyta schemų, kaip trys departamentai dubliuoja tas pačias funkcijas. O funkcijos ir statutinės, ir civilinės. Čia būtina akcentuoti, kad kai kurių specifinių (policinių) funkcijų (nelegalų gaudymas, išsiuntimas, tikrinimas, kontrolė, sienų, centrų apsauga ir t.t.) niekas kitas ir negali atlikti, kaip tik Policijos departamentas ar Sienos apsaugos tarnyba.
Panaikinus Migracijos departamentą, Policijai ir Sienos apsaugos tarnybai ne savo kompetencijos darbų bei nestatutinių darbuotojų tektų prisiimti gerokai daugiau.
Šokiruoja Policijos departamente planuojamas migracijos politikos struktūrinis padalinys. Lietuvos valstybės migracijos politiką strateguos policija!!!
Pavyzdžiui, dabar Vilniaus apskrities policijos komisariatas kuruoja Lietuvoje esančias 48 migracijos tarnybas, kuriose 498 pareigybės, iš kurių net 402 pareigybės nestatutinės. Tai nesuprantama, kadangi iki šiol policija energingai gindavosi jai primetamų „svetimų“ funkcijų, o dabar, vaizdžiai kalbant, jose paskęs. Ir nieko, viskas ramu. Kabinetinė policija – policija? O gal geriau, kad statutinės organizacijos vykdytų tik jų tiesiogines statutines funkcijas? T.y., kad kiekvienas dirbtų savo darbą.
Steigiant Migracijos departamentą visos migracijos tarnybos pagal idėją, funkcijas ir logiką turėjo pereiti departamento pavaldumui. To neįvyko, net atvirkščiai, stebina pastangos strateginį migracijos valdymą Lietuvoje „sustatutinti“, paprasčiau – sukarinti. Tai ne tik nemodernu, neeuropietiška bet, neatmestina, žingsnis praeitin, kai pasus kontroliavo uniformuoti žmonės.
Pagal siūlomą „reformos“ projektą bus steigiami nauji padaliniai Vidaus reikalų ministerijoje, Policijos departamente ir Sienos apsaugos tarnyboje. Šokiruoja Policijos departamente planuojamas migracijos politikos struktūrinis padalinys. Lietuvos valstybės migracijos politiką strateguos policija!!!
Europos Komisijos komunikate (COM(2015) 240 final) sakoma: „Visi dalyviai – valstybės narės, ES institucijos, tarptautinės organizacijos, pilietinė visuomenė, vietos valdžios institucijos ir trečiosios šalys – turi dirbti drauge, kad bendra Europos migracijos politika taptų realybe“. Kyla natūralus klausimas – kas Lietuvai atstovaus tame bendrame su Europos valstybėmis ir institucijomis kasdieniniame darbe? Gal Policijos departamentas? Gal Valstybės sienos apsaugos tarnybos nestatutiniai darbuotojai – specialistai? Puikiai suprantame, kad nei vienas variantas neatrodo rimtai.
Seime sudaryta nuolatinė, komiteto teisėmis veikianti parlamentinės valstybės lygiu Lietuvos Respublikos Seimo Migracijos komisija. O štai Lietuvos vykdomojoje valdžioje – vyriausybiniu lygiu – migracijos reikalus tvarko net penkios ministerijos – Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Ūkio, Užsienio reikalų, bei eilė kitų įstaigų.
Valstybės kontrolė (2015 m. geguţės 25 d. Nr. IT-4), nurodydama eilę konkrečių trūkumų, žalingai besidubliuojančių funkcijų, akcentuoja, kad „nepakankamai koordinuojamas Lietuvos migracijos politikos gairėse numatytų tikslų įgyvendinimas“.
Europos valstybėse vyksta aktyvus situacijos pervertinimas. Migracijos procesai plečiasi, gilėja, tampa vis sudėtingesni. Valstybėse pajėgos konsoliduojamos kaip būtinybė. Todėl mūsų Vyriausybės pastangos atsisakyti atskiros migraciją koordinuojančios struktūros yra stebėtinas dabartinio ir tarptautinio konteksto nesuvokimas. Pasaulyje šiandien vien pabėgėlių virš penkiasdešimties milijonų! Liūdna, tam nepritariu, bet realiai tikėtina, privalėsime ir mes ne vieną „dozę“ priimti.
mūsų Vyriausybės pastangos atsisakyti atskiros migraciją koordinuojančios struktūros yra stebėtinas dabartinio ir tarptautinio konteksto nesuvokimas.
Valstybinis mąstymas turi judėti ne naikinimo, o modernios vadybos kūrimo vektoriumi. Tai madinga ir pastaruoju metu dažnai akcentuoja premjeras.
Lietuvai gyvybiškai reikalinga strateginė, kūrybinga, nestandartiškai mąstanti ir turinti įgaliojimus Vyriausybės struktūra.
Įvertinant šią nacionaliniam saugumui pavojingą bei grėsmingą situaciją kiek pavėluotas, būtinas ir optimalus sprendimas – Migracijos ministerijos steigimas. Precedentą turime – suvokus momentinį strateginį poreikį užtikrinti Lietuvos energetikos stabilumą sumažinant šalies energetinę priklausomybę nuo vieno dujų šaltinio – Rusijos, skubiai buvo įsteigta Energetikos ministeriją. Kuri, atrodo, šiandien jau galėtų grįžti atgal Ūkio ministerijos globon.
Dabar turime daug aktualesnę strategiją – išsaugoti/grąžinti žmones, tautą ir valstybę. Papildomų resursų nereikia, viskas yra, tik reikia ne skaldyti, o konsoliduoti į vienas rankas. Taip bus netgi sutaupyta, optimizuosis kokybė, kai kiekviena struktūra dirbs tik savo darbą.
Politinis sprendimas jau yra, tai „Nacionalinis parlamentinių partijų susitarimas dėl emigracijos“, siekiantis, kad 2025 metais Lietuvoje gyventų 3,5 milijono žmonių. Belieka laukti skubių praktinių veiksmų.
Beje, tik šiais metais naują precedentą turime ir Europoje. Šveicarijoje 2015 m. sausio 1 d. buvęs Federalinis migracijos biuras reorganizuotas į Valstybinį migracijos sekretoriatą, tuo jam suteikiant aukštesnį statusą. Galima neabejoti, tuo pačiu keliu bus priverstos pasukti ir kitos šalys.
Mečislovas Zasčiurinskas yra Seimo narys, Darbo partijos atstovas
