Ir pridursiu – demokratiškos. Tokios, apie kurią kalbama. Tokios, kurios bijome, kurios norime, kurios siekiame dairydamiesi į šalis. Gal pilnos demokratijos dar ir neišmokome, gal ne visada sugebame ja naudotis. Kita vertus, jei ne demokratija, apie savo problemas viešai nekalbėtume ir vaikščiotume su valdžios padiktuotais plakatais.
Be abejo, skurdas, atskirtis, alkoholizmas, savižudybės, patyčios, emigracija, kuriomis „pirmaujame“ Europoje ar net pasaulyje, labai skaudina. Ypač, kai turime džiaugtis Vasario 16-osios, valstybės atkūrimo, švente, kai artėja Nepriklausomybės atkūrimo, Kovo 11-osios šventė. Kai Lietuva daugiau nei 25-eri metai nepriklausoma, savarankiška valstybė.
Bet gyvenimas toks – nušiurpina vienoje Lietuvos vietoje tragedija, puolame tvarkyti, vertinti, keisti struktūras, ieškoti kaltų. Pilnos televizijos, radijai, internetai nuomonių ir diskusijų. Nespėjame apsidairyti, jau kitoje Lietuvos pusėje – ir vėl tragedija. Ir vėl puolame...
Gal visgi nesugebame kažko esminio pamatyti? Gal nesuvokiame tų nelaimių ir tragedijų giluminių priežasčių? Jei neįžiūrime jų, tuomet reikšmingų pokyčių gali ir neįvykti.
Toks keistokas, nesistemingas gaunasi lakstymas, netgi blaškymasis paskui pasekmes.
Visuomenė įsiaudrinusi, visi suprantame, kad negerai, reikia imtis ryžtingų darbų, reformų. Ir imamės, tačiau...
Tačiau gal visgi nesugebame kažko esminio pamatyti? Gal nesuvokiame tų nelaimių ir tragedijų giluminių priežasčių? Jei neįžiūrime jų, tuomet reikšmingų pokyčių gali ir neįvykti.
Suksimės uždusę nuo pastangų rate, kaip voveraitės. Štai prieš kelias dienas pasakytos gydytojo frazės: „Tąkart išgydėme, tačiau jis buvo grąžintas atgal į šeimą. Po pusės metų jį vėl sumušė, tik, deja, padėti jau buvo neįmanoma. Vaikas mirė...“.
Tokių tragedijų priežastis labai greitai ir lengvai galime „nurašyti“ alkoholizmui, narkomanijai. Tačiau prisimenant baisius įvykius su šuliniais, ten alkoholio nebūta! Priežastys gilesnės.
Taip, be jokių abejonių, niekas nesiginčys, materialinė situacija nekokia, algos pas mus mažos, pensijos apverktinos, nedarbo išmokos taip pat „katino ašaros“. Kita vertus, kiek pajėgiame, tiek keliame, didiname. Kiek leidžia mūsų ekonomika, „vokeliai“, vertybės – verslo ir valdžios, galų gale valstybės biudžetas. Ir žmonės tai mato. Jaučia.
Matome dar vieną daugiau nei keistą reiškinį – yra grupė žmonių, nebenorinčių dirbti, jiems pakanka išgyventi iš pašalpų. Ką gi tai reiškia? Ogi tikriausiai, kad žmonės nebeturi vilčių, ambicijų, saviraiškos siekio. Tai mato jų vaikai. Tai jau panašu į visuomenės depresiją arba degradavimą. Bet ir šis reiškinys neatsirado savaime, kažkur glūdi priežastys ir šaknys.
Štai didžioji priežastis. Pagarba žmogui ir jo savivertė. Ir ne pinigai ar turtai čia svarbiausia.
Ir netikėtai tas šaknis „apnuogina“ mūsų pabėgėliai, emigrantai. Dauguma jų, emigrantų, net ir labai sunkiai gyvenančių kitose šalyse, niekaip nenori grįžti į Lietuvą. Patys ir atsako – ten, užsieniuose, pasijunta žmonėmis. O Lietuvon net trumpam atostogų grįžusius užgriūva pažeminimo ir patyčių atmosfera, su kuria taikstytis jie nebenori, nebegali, gal net nebemato prasmės.
Štai didžioji priežastis. Pagarba žmogui ir jo savivertė. Ir ne pinigai ar turtai čia svarbiausia. Kaip populiarioje pasakoje apie nelaimingą karalių, apsivilkusį laimingo vagšo paskutiniais marškiniais. Karalius laimingu netapo, o vargšas laimingu ir be marškinių liko. Ir kaip čia neišvesti paralelės su Lietuva, kuri pagal laimės indeksą tik 120-oji iš 151 pasaulio valstybės! Esame nelaimingų žmonių šalis.
Jokiu būdu neneigiu materialiosios gyvenimo pusės reikšmingumo. Be jokių abejonių, žinoma, tai svarbu, bet tuo pačiu noriu pasakyti, kad ir turtuoliai verkia, ir būna nelaimingi ir netgi pakelia prieš save ranką. Taigi, ne turtai svarbiausia – žmogus pirmiausiai turi būti stiprus dvasia, tikėjimu, savo vidinės vertės pajautimu.
Savo prigimtine gamtine esme žmogus yra kovojanti būtybė, nekovosi – neišliksi. Net ir į kampą įvarytas, kai nebėra išeities, arba pakyla į žūtbūtinę kovą, arba palūžta ir pasiduoda. Štai mūsų emigrantus lyginčiau su kilusiais į išlikimo kovą, o likusiųjų nemažai palūžo, prarado norą ir tikslą gyventi. Tada, žinoma, atsiranda ir alkoholis, narkotikai, nepagarba aplinkiniams, visiškas abejingumas.
Ką daryti? Visų pirma atsisakyti patyčios. Patyčia kažkaip sugebėjo tapti natūralia ir smagia visuotine būtimi, naikinančia kultūrą, moralę, netgi humorą. Kai kam patyčios virto netgi pelningu verslu. O juk puikiai žinome, žodis gali sužeisti, gali ir sunaikinti. Tai štai Lietuvoje jau naikina.
Meno žmonės tuos dalykus suvokia jautriau ir stengiasi pasiekti mūsų protus. Skaudžią ir atvirą mintį visai neseniai pasakė Rolandas Kazlas: „Man regis, lietuviai kaip tauta dabar išgyvena dramatišką laikotarpį... vyksta tylus pasitraukimas – to, kas gyvybiškai svarbu ir sava“.
Taigi, ką daryti? Patyčios taip lengvai nebeatsikratysime. Turi atsirasti jai alternatyva – vertybė, stipresnė už norą tyčiotis. Palyginimui, kada žmonės lengviausiai meta rūkyti? Kai sužino, kai gydytojai pasako, kad jau prieita riba. Ir devyniasdešimt procentų nuo kitos dienos neberūko.
Lietuvos žmonės turi pajausti savyje norą, dar geriau troškimą tapti laisvais, stipriais, išdidžiais. Turime atgimti, turime atstatyti savivertę, pagarbą sau, išmokti džiaugtis kiekviena nauja diena, kad ir kokia nelengva ji būtų.
Turi atsirasti visuotinis nepakantumas žeminimui, menkinimui, niekinimui, patyčiai. Dar daugiau, turi atsirasti tiek atskiro žmogaus, tiek visos tautos nauja, optimistinė, savigarbos, savivertės, pasididžiavimo kultūra.
Tai labai nelengva, tai turi suvokti ir daryti visi Lietuvos žmonės. Kiekvienas turi padėti artimam, draugui ar kaimynui. Na, o turintiems auditoriją, turintiems įtaką visuomenei uždavinys ypatingas. Jie turi suprasti, kad privalo ir gali sustabdyti tai, ką R.Kazlas pavadino „tyliu pasitraukimu“.
Štai kodėl Šventes švęsk. Vasario 16 švęsk linksmai. Džiaugiuosi kvietimu „Vasario 16 švęsk linksmai ir išradingai“. Tai reikšmingas optimizmo spindulėlis iš verkimo, liūdesio ir saviplakos pelkės.
Tad nebeklūpokim, kelkimės, įkvėpkime laisvės ir savigarbos, susigrąžinkime Lietuvą.
Mylėkime artimą savo kaip patys save.
Kelias šis netrumpas ir nelengvas, žmogui pakilti reikia daug jėgų, pastangų ir noro, netgi troškimo. Matyt teks, kaip anksčiau sakydavome, eiti „žingsnis po žingsnio“, tačiau tai – kelias vienintelis.
Mečislovas Zasčiurinskas yra Seimo Darbo partijos frakcijos narys
