Ministerija šį mėnesį ėmėsi net dviejų projektų, kurie turės įtakos neįgaliųjų ir juos prižiūrinčių asmenų gyvenimo kokybei.
Pagaliau valdininkai teikėsi peržiūrėti projektą, kurį kartu su kolegomis Seimo nariais įregistravome prieš kelerius metus. Juo buvo siūlyta leisti žmonėms, prižiūrintiems visišką negalią turinčius artimuosius ne tik už tai gauti valstybės išmoką, bet ir puse etato dirbti.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija mano, kad išmoką reikėtų sieti ne su užimamo etato dydžiu, bet su asmens per metus gautomis draudžiamosiomis pajamomis, kurios neviršytų 12 Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžių. Kodėl valstybė turėtų riboti uždarbį žmogui, kuris atlieka kilnią misiją – rūpinasi neįgaliuoju? Klausimas lieka atviras.
Kitu projektu ministerija panoro sumažinti pajamas likimo nuskriaustiems asmenims, kurie siekia įsidarbinti ir dalyvauja profesinės reabilitacijos programose.
Projekte numatyta, kad nebe visiems neįgaliesiems, norintiems dalyvauti programoje, bus skiriamos profesinės reabilitacijos pašalpos. Ministerija įtaria, esą dalis neįgaliųjų apgaudinėja valstybę. Neva žmonės pusę metų dalyvauja programoje, gauna pašalpas, tačiau baigę šią programą neketina integruotis į darbo rinką.
Ministerija siekia, kad profesinės reabilitacijos pašalpa būtų mokama tik tuo atveju, jeigu žmogus neturi teisės gauti šalpos pensijos ar valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensijos.
Biurokratai iš anksto džiaugiasi, kad patvirtinus šią įstatymo pataisą, reabilitacijos pašalpas gautų 10 kartų mažiau žmonių – nebe 540, o apie 50 gyventojų per metus.
Ar tikrai yra ko džiaugtis? Tai – didelis žingsnis atgal, kuris visu gražumu atskleidžia valstybės ir ministerijos požiūrį į likimo nuskriaustuosius. Jei žmogui sunku, nereikia galvoti, kaip jam dar labiau pasunkinti gyvenimą.
Ministerija dar nuo naktinės mokesčių reformos socialinį draudimą pavertė pašalpų gavimu, o žmonės yra verčiami jaustis pašalpų gavėjais. Dirbantys gyventojai tam ir moka draudimo įmokas, kad, įvykus nelaimei, gautų išmokas.
O Socialinės apsaugos ir darbo ministerija laikosi nuomonės, kad šie žmonės yra išlaikytiniai, tik ir laukiantys pašalpų. Valdininkams laikas prisiminti, kad tai – ne pašalpos, o draudimo sumos, gaunamos įvykus draudiminiam įvykiui. Kitaip socialinio draudimo sistema iš viso praranda prasmę.
