Šiais finansinių sunkumų metais nė viena rimtesnė valstybė nedidino mokesčių ir nemažino algų bei pensijų, nes tai prieštarauja ekonomikos palaikymo logikai. Visos ekonomikos skatinimą pasirinkusios ES valstybės išvengė reikšmingesnio nuosmukio ar net kopia į viršų. Elgdamiesi priešingai – mažindami rinkos finansavimą ir beatodairiškai keldami mokesčius – Lietuvos valdantieji katastrofiškai ridena šalį žemyn.
Valdančiųjų nulemti praradimai
Kaip ir tikėtasi, nusižengdama rinkos dėsniams Vyriausybė nieko nesutaupė, o tik prarado 5 mlrd. litų biudžeto įplaukų, kurių dabar ir trūksta pensijoms, mokytojų bei kitų biudžetininkų algoms ir pašalpoms mokėti.
Žinoma, sunkmečiu būtina mažinti valdymo išlaidas, atsisakyti ne itin reikalingų programų ar valdininkų. Tačiau pristigus administracinių gebėjimų sugriuvo net šis biurokratijos apkarpymo planas.
Iš nevykusios politikos duobės netrukus kils ir vienintelė mūsų „paguoda“ Latvija, nes jos rinką neišvengiamai išjudins Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Europos Sąjungos (ES) bendras 25 mlrd. litų paramos paketas, kurio Lietuvos politikai absurdiškai kratosi. Kai TVF nuleido Latvijai biudžeto deficito limito kartelę net iki 13 proc., subliūško nepagrįstos baimės, kad tarptautiniai donorai esą keltų mums neįveikiamus makroekonominius reikalavimus.
Lietuvos Vyriausybės vadovas nesėkmingai įrodinėja, jog būtina vis didinti ir didinti pridėtinės vertės mokestį (PVM), pelno, akcizų, „Sodros“ ir kitus mokesčius, vėl keisti pagrindinį finansinį įstatymą – biudžetą. Metų pradžioje buvo gąsdinama, kad kitaip šiais metais valstybės ižde atsiras 4 mlrd. litų skylė. Tačiau po kiekvienos mokesčių ir biudžeto korekcijos pasikartodavo neigiamas rezultatas – iždo įplaukos būdavo nusmukdomos keleriopai daugiau nei sumanytos taupymo programos, dar sparčiau naikinamos darbo vietos.
Po pakartotinių mokesčių didinimo ir biudžeto karpymo vajų centrinės valdžios deficitas tik didėjo ir jau siekia 6 mlrd. litų. Kaip pati Vyriausybė planuoja, iki metų pabaigos iždo skylė išaugs iki 9 mlrd. litų.
Skaudūs netinkamos veiklos faktai pagaliau turėtų supurtyti valdančiuosius. Vyriausybė būtų padariusi valstybei mažiau žalos, jei būtų visai nelietusi biudžeto ir mokesčių sistemos, nes geriau turėti 4, o ne 9 mlrd. litų trūkumą.
Pasitelkė žlugdymo priemones
Jokio finansinio pagerėjimo nederėtų tikėtis ir nuo rugsėjo antrą kartą per metus padidinus PVM ar sukėlus „Sodros“ mokesčius. Vertėtų pažvelgti į pelno mokesčių surinkimo statistiką. Pakėlus pelno mokesčius ir sudvigubinus dividendų apmokestinimą, per pirmąjį pusmetį šios iždo įplaukos krito beveik 40 procentų. Darbo vietoms palaikyti reikalingas kapitalas jau traukiasi iš Lietuvos.
Jei šalies Vyriausybė nebūtų susigundžiusi primityviu mokesčių tarifų didinimo ir biudžetinio finansavimo mažinimo planu, o sekusi kitų ES valstybių patikrintu verslo kreditavimo, eksporto ir vidaus vartojimo skatinimo keliu, dabartinė Lietuvos ūkio būklė būtų kur kas geresnė ir panėšėtų į Lenkijos ar Čekijos padėtį.
Jei Vyriausybė nebūtų sužlugdžiusi vidaus rinkos ir verslo kreditavimo, nedarbas siektų ne 15–20, bet 7–8 procentus, valstybės iždo įplaukos būtų kritusios ne trečdaliu, o tik keliais procentais.
Be to, didžiulės ilgalaikės žalos valstybės biudžetui ir darbo vietoms padarys pradėta populistiška kapitalo stūmimo iš šalies politika, taip pat socialistinės atlyginimų lygiavos brukimas, kuris pakerta motyvaciją dirbti.
Lietuvoje, kaip ir kitose mažesnėse Vidurio Europos valstybėse, pasaulinė finansų krizė turėjo „kainuoti“ tik keletą (ne 20!) procentų BVP. Kitais metais vėl būtume galėję jausti ekonomikos augimą, jei mūsų politinė valdžia būtų sekusi kitų šalių pavyzdžiu ir skatinusi, o ne slopinusi ekonomiką.
Tačiau Vyriausybė per šiuos metus taip ir nepajėgė pradėti jokios rimtesnės rinkos palaikymo programos. Nepajudės net iš ES lėšų finansuojama Būsto renovavimo programa, kurios abejotinos taisyklės savotiškai garantuoja, kad paramos pinigai nebus paimti iš bankų. Be to, priešingai nei kitos valstybės, kurios sėkmingai gaivina statybų verslą ir nekilnojamojo turto rinką, Lietuvos valdantieji įsigudrino nutraukti net Būsto rėmimo programą.
Metas veikti nedelsiant
Mūsų Vyriausybė neturi realaus veiksmų plano, jos lyderiai nė nesvarsto galimų rinkos gaivinimo priemonių, nors mato, kaip su finansų krize sėkmingai kovoja ES valstybės. Premjeras kratosi ekonominio ir administracinio vadovavimo pareigų, nebando burti krizės įveikimo štabo ar bent profesionalesnės patarėjų komandos. Atrodo, jog pasirengimo vadovauti ekonominei politikai stoka tampa pagrindine priežastimi, kodėl Vyriausybė iki šiol vengia įprastų ekonomikos skatinimo programų.
Galbūt populistiniu pajamų atiminėjimu iš daugiau uždirbančiųjų, verslo puldinėjimu ar kitomis priešų kūrimo akcijomis dar kurį laiką pavyks atitraukti piliečių dėmesį nuo griūvančios ekonomikos. Bet netrukus fiziškai pritrūks lėšų pensijoms ir algoms, tad skaudžias pasekmes pajus daugelis žmonių, ir jų „viešaisiais ryšiais“ nepamaitinsi.
Raginčiau valdančiuosius nedelsiant pradėti vidaus vartojimo ir eksporto skatinimo, verslo paskolų garantinio rėmimo programas – po kelių mėnesių jos pagausintų biudžeto įplaukas ir leistų grįžti prie mažesnių mokesčių bei legalesnio verslo. Laikinai padidėjusiam iždo trūkumui padengti, nekilnojamojo turto rinkai ir kreditavimo sistemai atgaivinti vertėtų tučtuojau teikti TVF ir ES prašymą dėl tarptautinių donorų kredito linijos, kol mums priklausanti paramos dalis dar neišdalyta kitiems.
Bent jau konservatorių Vyriausybei nederėtų algų, pensijų ir pašalpų mažinimą pateikti kaip politikos didvyriškumo, taupumo ar kitų nuopelnų tautai įrodymą, nes tokie piliečių pajamų karpymai atspindi tik nesėkmingą politiką.
Vyriausybė – tai ne prognozių departamentas ar biudžeto išlaidų mažinimo buhalterija. Kaip ir kituose rinkos ekonomikos kraštuose, jai pirmiausia tenka atsakomybė už ekonomikos ir nedarbo lygį, taip pat iždo įplaukas.
Valdančiajai koalicijai metas keisti arba politiką, arbą nepajėgiančią dirbti Vyriausybę.
