Išgirdę valstybės vadovės prioritetus šiems metams Vyriausybės nariai galėjo šokinėti iš džiaugsmo, nes nebuvo pateikta naujų užduočių, naujų ambicingų iššūkių. Už daugelį iškeltų tikslų Vyriausybė gali atsiskaityti nors rytoj: jie suplanuoti ir vykdomi. Išgirdus apie kitus amžinai prioritetų sąraše įsitvirtinusius darbus, tokius kaip kova su korupcija, pradeda gelti dantį. Kalbėti apie tokius prioritetus be aiškių priemonių ir indikatorių, nenurodant aiškaus atsakomybės mechanizmo, yra tikras anachronizmas.
Išvis šis vaizdelis, kai prezidentė duoda nurodymus Vyriausybei, kelia įvairių minčių. Viena vertus, žvelgiant politologiškai, čia užprogramuotas konfliktas – juk Vyriausybės programa nebūtinai turi atitikti prezidentės veiklos programą, ir prezidentės pasiūlymai teoriškai gali prieštarauti Ministrų kabineto planuojamiems darbams.
Išvis šis vaizdelis, kai prezidentė duoda nurodymus Vyriausybei, kelia įvairių minčių. Viena vertus, žvelgiant politologiškai, čia užprogramuotas konfliktas – juk Vyriausybės programa nebūtinai turi atitikti prezidentės veiklos programą, ir prezidentės pasiūlymai teoriškai gali prieštarauti Ministrų kabineto planuojamiems darbams. Pagal mūsų valstybės konstitucinę sandarą atsakomybė už krašto ūkio reguliavimą bei reformas atitenka Vyriausybei. Taigi ji turi teisę turėti savo nuomonę, skirtingą nuo prezidentės. Tačiau šiuo atveju Vyriausybė nekibo į atlapus prezidentei. Džiugu, kad Ministrų kabineto ir valstybės vadovės nuomonės sutapo. Bėda, kad surastoji bendra kalba – gana sekli.
Įdomu, kad dar prieš susitikimą su prezidente ministras pirmininkas Andrius Kubilius paskelbė keturis Vyriausybės prioritetus, kurie užbėgdami už akių iš esmės sutapo su prezidentės pasiūlytais darbais. Telepatija? Vargu. Nesutarimai gali kilti dėl vertybinių bei ideologinių skirtumų. Tačiau prezidentės vertybines ir ideologines nuostatas vis dar gaubia migla, o valdančiųjų partijų rinkimų programos, kuriose buvo bent jau stengiamasi žongliruoti vertybėmis, seniai atsidūrė šiukšlių dėžėje. Todėl populiariausiai Lietuvos politikei ir nepopuliariausiam Lietuvos politikui nesunkiai pavyko rasti bendrą kalbą ir sutarti dėl niekuo neįpareigojančių technokratinių banalybių.
Ir prezidentė, ir ministras pirmininkas nepasiūlė jokių strateginių nuostatų, tačiau abu jie minėjo strategijų kūrimą: prezidentė ragino kurti Nacionalinę vystymosi strategiją iki 2020 metų pagal atitinkam1 Europos Sąjungos (ES) strategiją, o A.Kubilius kalbėjo apie visuomenės telkimą šalies ateities vizijai kurti.
Manau, kad valstybės strategija yra būtina. Turėdami gerą strategiją galėtume perorganizuoti valstybę ir sutelkti jėgas tose srityse, kurios mums svarbiausios ir kurios turi geriausią perspektyvą. Tačiau ne vienus metus stebėdamas įvairių strategijų gaminimą padariau išvadą, kad šis uždavinys yra tiesiog neįveikiamas technokratams. Mat čia esama prieštaravimo: strategijoje turi būti įaustas koks nors tikslas, iškilus uždavinys. Suprantama, jis turi būti kitoks nei „visuotinė gerovė visiems, artimiausiu laiku ir geriausiomis sąlygomis“. Strateginiai tikslai tegali išplaukti iš vertybinių nuostatų, kurios svetimos technokratams.
Prezidentė ir premjeras siūlydami kurti strategijas sugebėjo jas tą pačią akimirką ir numarinti.
Prezidentė ir premjeras siūlydami kurti strategijas sugebėjo jas tą pačią akimirką ir numarinti. Pagal prezidentės pasiūlymą pritaikydami Lietuvos strategiją prie ES strategijos sukursime biurokratinį dokumentą, kuris net patiems biurokratams kels nuobodulį. Tokių strategijų jau turime visą šūsnį – reikia tik paimti kokią iš stalčiaus ir nupūsti dulkes. A.Kubilius visų pirma mini visuomenės telkimą strategijai kurti. Tačiau visuomenė yra įvairialypė ir neorganizuota. Strategija turi turėti aiškią kryptį, o šiuokart geriausiu atveju gautume kažkokį kratinį. Vyriausybės politikai, užuot aptarimui pasiūlę patrauklių idėjų, tiesiog nusprendė permesti atsakomybę abstrakčiai visuomenei ir taip nusiplauti rankas.
Kaip pavyzdį paimkime pirmąjį prezidentės nurodytą darbą – įveikti krizę kuriant naujas darbo vietas. Turbūt reikėtų laikyti skandalu tai, kad šis darbas iki šiol nebuvo minimas kaip vienas iš Vyriausybės prioritetų. Naujas darbo vietas ištikus krizei stengiasi kurti daugybė vyriausybių Europoje ir pasaulyje, todėl paskelbti tokį prioritetą daug išmanymo nereikia. Tiesa, formuluojant panašų uždavinį paprastai nurodomas ir planuojamų sukurti darbo vietų skaičius. Esminis dalykas čia – investicijų šaltinis, jų sumos, taip pat kokiame sektoriuje, kokių darbo vietų kūrimą valstybė skatins. Tai jau susiję su valstybės pasirinkimu ir ilgalaike strategija. Todėl apie tai ir reikėtų kalbėti.
