Tuo tarpu Lietuvoje jie vis dar dažnai nuvertinami, laikomi neperspektyviais ir nereikalingais – jei toks požiūris ir toliau dominuos, mūsų šalyje siekti pažangos bus tik sunkiau.
Požiūrį į socialinius ir humanitarinius mokslus atspindi ir valstybės finansavimo politika – šių sričių universitetinės studijos pastaraisiais metais sulaukia 2-3 kartus mažiau valstybės lėšų, nei technologijos mokslai.
Nors socialinių mokslų srities studijų programas 2016 m. pirmuoju prioritetu, lyginant su ketinančiais studijuoti technologijos mokslus, rinkosi 2,4 karto daugiau stojančiųjų, valstybės finansuojamų studijų vietų paskirstymas buvo priešingas: socialinių mokslų sričiai skirta 1,3 karto mažiau studijų vietų.
Tokia valstybės politika socialinių ir humanitarinių mokslų atžvilgiu atspindi visuomenėje įsigalėjusį utilitarizmą – požiūrį, kad bet kokia žmogaus veikla turi nešti apčiuopiamą, materialią naudą, o mąstymas, idėjų kūrimas yra laikomas tik papildoma, „užklasine“ veikla.
Viešojoje erdvėje humanitariniai ir socialiniai mokslai vadinami „pliurpalynėmis“, kurios neneša naudos, priešingai nei materialių produktų gamyba. Tačiau globali situacija priešinga – gamyba traukiasi iš Vakarų į kitas pasaulio dalis, o Vakarai telkiasi į apmąstymus, strateginių vizijų kūrimą. Tuo tarpu Lietuvos valstybė, nuosekliai mažindama humanitarinių ir socialinių mokslų finansavimą, rizikuoja atsidurti ateities kūrimo procesų užribyje.
Balandžio mėnesį Lietuvos Humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų sąjūdis, vienijantis 14 akademinių asociacijų, paskelbė deklaraciją, kuria reikalaujama ne tik iš esmės atnaujinti šalies mokslo politiką, bet ir atstatyti pusiausvyrą tarp skirtingų sričių mokslų, pripažįstant, jog pažanga nėra pasiekiama, jei ir toliau humanitariniai ir socialiniai mokslai bus diskriminuojami, aukštesnį prioritetą teikiant technologijoms ir kitoms sritims.
Pasaulinė praktika – techninių mokslų studijos sudaro 15 proc.
„Pusiausvyra yra būtina. Gerai subalansuotame universitete techninių mokslų studijos sudaro ne daugiau nei 20 procentų, pavyzdžiui, kaip Kembridže. Harvarde jos sudaro tik 15 procentų“, – prestižinių užsienio universitetų praktiką primena pasaulinio garso išradėjas, informatikas, Kalifornijos universiteto Los Andžele ir VDU profesorius emeritas Algirdas Avižienis.
Europos Sąjungos (ES) mokslo tyrimų ir inovacijų programoje „Horizontas 2020“, siekiančioje skatinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą, pripažįstama būtinybė moksliniuose projektuose šalia technologijų ar gamtos mokslų integruoti socialinius ir humanitarinius mokslus, siekiant kurti naujas žinias ir inovacijas.
Mokslininkai nerimauja, kad Lietuva dabar žengia priešinga kryptimi – dėl Švietimo ir mokslo ministerijos inicijuojamos tvarkos, kai bus nurodomi studentų, turinčių įstoti į atskiras studijų programas, minimalūs skaičiai, kai kurių programų nebeliks. Tikėtina, kad labiausiai dėl to nukentėtų humanitarinių ir socialinių mokslų studijos, kurios jau dabar yra nuosekliai nuvertinamos, taip skurdinant visą aukštojo mokslo kokybę.
Humanitariniai ir technologiniai mokslai turi žengti koja kojon
Šis nuvertinimas sietinas su tuo, jog šalis iki šiol neatsikrato pramoninės visuomenės palikimo – tokiose visuomenėse, kurios dominavo praėjusiame amžiuje, didžiausios pajamos gaunamos iš gamybos, technologijų, masinės produkcijos. Tuo tarpu šiuolaikinės visuomenės yra popramoninės – ekonomiką augina idėjų kūryba, žinios, dominuoja paslaugų sektorius.
Šiuolaikinės visuomenės turi tapti imliomis, iniciatyviomis, inovatyviomis ir savimi pasitikinčiomis, o tokiomis jas paverčia būtent humanitarinių ir socialinių mokslų atliekama kultūrinė, socialinė savirefleksija.
Išaugusią humanitarinių ir socialinių mokslų svarbą akcentuoja ir Pasaulio ekonomikos forumas, kurio 2016 m. žmogiškojo kapitalo ataskaitoje teigiama, jog humanitariniai įgūdžiai reikalingi visose srityse – XXI amžiuje reikia ne tik technologijų išmanymo, bet ir vis daugiau kritinio mąstymo, gebėjimo analizuoti, kūrybiškumo, bendradarbiavimo. Kitaip tariant, humanitariniai ir technologiniai mokslai jau nebėra atskirti – jie turi žengti koja kojon.
Socialiniai mokslai taip pat yra analogiškai universalūs, padedantys suvokti savo vietą visuomenėje. Jie leidžia žmogui suvokti savo realias galimybes, kritiškai įsivertinti, ką gali padaryti, koks gali būti tavo gyvenimo kelias, nusimatyti gyvenimo tikslus, savirealizacijos etapus ir siekinius, suvokti save per buvimą santykyje su šalia esančiu, su bendruomene ir plačiąja visuomene bei jos institucijomis.
Priešingai nei Vokietijoje ir kitose Vakarų šalyse, Lietuvoje socialiniai mokslai nuvertinami. Tačiau būtent šiuolaikiniai socialiniai mokslai padeda ugdyti XXI a. svarbias kompetencijas: kritinį mąstymą, kūrybiškumą, emocinį intelektą, gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus ir spręsti problemas, žmogiškųjų išteklių vadybą.
Docentė dr. Milda Ališauskienė yra Lietuvos sociologų draugijos prezidentė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja.
