Deja, bet kad ir kokia kompetentinga moteris būtų paskirta į aplinkos ministres, didžioji dauguma žmonių manys, kad ji toje pozicijoje vien dėl to, kad reikėjo moters – kad netaptume vienintele Europos Sąjungos šalimi su pilnai vyrišku kolektyvu Vyriausybėje. Nurims tada diskusijos apie lyčių lygybę, problema bus išspręsta. Deja, bet daug didesnė problema išliks.
Profesionalės moterys nėra vertinamos taip pat, kaip jų kolegos vyrai. Pasaulis kalba apie šališkumą lyties atžvilgiu („gender bias“), tačiau toli gražu ne dėl to, kad moterys neva gauna postus vien dėl naujos mados įtvirtinti lyčių lygybę. Atvirkščiai, besidomintys elgsenos tyrimais ir bent kiek pasklaidę statistinius duomenis, žino, jog įsisenėję stereotipai moterų atžvilgiu trukdo jas įvertinti kaip specialistes teisingai.
Visame pasaulyje žymus eksperimentas „Howard ir Heidi“ puikiai iliustruoja tai, ką turbūt dauguma moterų vadovių, žinodamos tą ar ne, yra patyrusios. Į dvi grupes padalintiems studentams buvo pateikta išnagrinėti verslo istorija apie sėkmingą investuotoją. Abiems grupėms pateikta istorija buvo visiškai identiška. Skyrėsi tik vardai. Vienoje grupėje investuotojas buvo vyras vardu Howard, o kitoje – investuotoja buvo moteris, vardu Heidi. Studentai buvo paprašyti įvertinti šiuos herojus kaip galimas kolegas ir lyderius. Rezultatai buvo pribloškiantys: studentai mieliau norėjo dirbti su Howard’u! Jis – geras lyderis, įkvepiantis, su juo būtų gera dirbti. Tuo tarpu Heidi – taip, kompetentinga, bet savanaudiška, gana agresyvi ir su ja būtų nemalonu dirbti. Kuo labiau užsispyrusia ir kategoriška kai kurie studentai laikė Heidi, tuo mažiau jie norėjo su ja turėti bendrų reikalų.
Savybės, dėl kurių vyrai vadovai yra gerbiami, moterų atžvilgiu tampa trukdžiu: jis – reiklus, savo darbui atsidavęs lyderis, ji – arogantiška ir valdinga savanaudė.
Savybės, dėl kurių vyrai vadovai yra gerbiami, moterų atžvilgiu tampa trukdžiu.
Panašių studijų – daugybė. Moterys dažnai yra nuvertinamos arba vertinamos pagal su darbu nesusijusius kriterijus, pavyzdžiui, išvaizdą ar balso tembrą. Ypač dažnai yra kritikuojamas jų charakteris, o ne konkretūs darbai.
Daug rečiau moterys kalba susitikimuose ar posėdžiuose nei jų kolegos vyrai. Tos, kurios išsako savo nuomonę, dažniau yra įvertinamos kaip agresyvios ar neįsiklausančios į kitus. Tuo tarpu vyrai už garsią nuomonę yra gerbiami ir laikomi tvirtus sprendimus gebančiais priimti lyderiais. Į aukštas pareigas dažniausiai moterys skiriamos tik įrodžiusios savo nuveiktų darbų reikšmę, kai tuo tarpu vyrus linkstama vertinti už potencialą, skatinti jų ambicijas. Šie teiginiai nėra tik mano nuomonė. Tai yra rimtomis studijomis paremtos išvados.
Į aukštas pareigas dažniausiai moterys skiriamos tik įrodžiusios savo nuveiktų darbų reikšmę, kai tuo tarpu vyrus linkstama vertinti už potencialą, skatinti jų ambicijas.
Vieša paslaptis, kad moterys gauna mažesnį atlyginimą nei vyrai. Lietuvoje šis rodiklis kasmet dar ir auga – 2017 m. darbo užmokesčio atotrūkis buvo 15,2 proc. (2016 m. – 14,4 proc.). Prie to prisideda pasiskirstymas į „vyriškas“ ir „moteriškas“ profesijas – moterų tradiciškai dominuojamos socialinės rūpybos, švietimo sritys yra nuvertintos, o vyrų „laukas“, pavyzdžiui, IT sektorius, kur kas pelningesnis. Bet ne mažiau reikšminga tai, kad moterys užima žemesnes pareigas. Net sektoriuose, kur daugumą darbuotojų sudaro moterys, dažniausiai vadovauja vyrai.
Lyčių stereotipai išvirsta į dvigubus standartus. Moterys turi ne tik parodyti savo profesionalumą, bet ir nugalėti neigiamas nuostatas. O kai pagaliau pavyksta užkopti karjeros laiptais, jos atsiduria aplinkoje, kur dominuoja vyrai. Aukščiausių vadovų pozicijas versle Lietuvoje užima 28 proc. moterų, įmonių valdybose jos nesudaro nei 15 proc. Nors viešajame sektoriuje moterys dominuoja (apie 70 proc. tarnautojų), tačiau vadovauja vėlgi mažuma (38 proc. 2018 metų pradžioje). Vos 22 proc. Seimo narių yra moterys. Panaši situacija buvo šioje Vyriausybėje – moterų ministrių turėjome tris, o vėliau dvi.
Net sektoriuose, kur daugumą darbuotojų sudaro moterys, dažniausiai vadovauja vyrai.
Šiuo metu Vyriausybėje nėra nė vienos moters. Į tuščią aplinkos ministro kėdę paskyrus vyrą, taptume Europos Sąjungos „pirmūne“, vienintele šalimi nare, kurios vykdomoji valdžia yra 100 proc. vyriška. Jei vis dėlto pavyks rasti ir tokioje aplinkoje įkalbėti dirbti moterį – paskutine vieta dalinsimės su autokratiškumu pasižyminčia Vengrija.
Tačiau premjeras bėdos nemato: anot jo, Vyriausybė moteris „myli“ ir „puoselėja“, jos puikiai įsilieja į darbą žemesnėse pozicijose, bet renkantis ministrus svarbu profesionalumas. Vidaus reikalų ministras paantrina.
„Vyriškai galiu pasakyti, smagu, kai yra kabinete moteris. Nu vis tiek – tada nuotaikos kitokios, kalbos kitokios. Aš manau, jeigu premjeras rinksis, ir jei tai bus moteris – tikrai kabinetą papuoš“, – TV3 vakaro žinių laidoje su šypsena sako jis.
Baisu pagalvoti, kaip tokie pasisakymai nuskambėtų tarptautiniuose susitikimuose, net jei ir juoko forma. Tikrai žinau, kad Lietuvos įvaizdžiui – kaip šalies, bandančios save pozicionuoti modernia, progresyvia ir išsilavinusia – tikrai nepadėtų.
Kita vertus, labai gerai, kad tokie atviri premjero ir ministro pasisakymai puikiai demaskuoja tikrą problemą – Vyriausybėje klestintį šovinistinį mąstymą ir ten susidariusią aplinką. Tai, kad šiame kabinete yra likę tik vyrai, nėra atsitiktinumas, nes neva „reikliai“ žiūrima vien į „profesionalumą“.
Moterys Lietuvoje išsilavinimu lenkia vyrus, šis atotrūkis yra vienas žymiausių ES. Pavyzdžiui, 25–64 m. amžiaus grupėje aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų yra 47 proc., o vyrų – tik 33 proc. Daugelyje mokslo sričių moterys tyrėjos, turinčios mokslo laipsnį, žymiai lenkia vyrus. Pirmaujame ES pagal dirbančių moterų skaičių. Galiausiai, esame viena iš pirmųjų šalių pasaulyje, suteikusių moterims balso teisę. Gaila, bet tarp daugybės šimtmečių, kuriuos pernai ištisus metus minėjome, šis pasimetė. O gal nenuostabu, kad taip nutiko?
Trūksta ne kompetetingų moterų, bet gebėjimo jas matyti ir įvertinti. Tačiau tai sunku, kai šalis, kurią valdai, gyvena XXI amžiuje, o tu vis dar laikaisi įsitvėręs Žemaitės „Marčios“ standartų.
Moterys yra laikomos „puošmenomis“, o juk dekoratyvinės grožybės nekalba, neveikia ir apskritai neturi teisės nieko spręsti. Geriausiu atveju patriarchaliniame pasaulyje jas vyrai, kai patogu, „myli ir puoselėja“.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad nei meilės, nei puoselėjimo šioje Vyriausybėje nepatyriau ir tuo labiau to nesiekiau. Atėjusi dirbti kaip komandos dalis, pasirinkta dėl savo kvalifikacijos ir patirties, susidūriau su kasdienėmis patyčiomis ir nepagarba.
Nesivaržant man buvo sakoma, kad spręsčiau „bobų reikalus“, ne kartą ir ne du teko girdėti iš „profesionalų“ vyrų patronizuojančius „jūs, mergaitės, nieko nesuprantat“.
Nesivaržant man buvo sakoma, kad spręsčiau „bobų reikalus“, ne kartą ir ne du teko girdėti iš „profesionalų“ vyrų patronizuojančius „jūs, mergaitės, nieko nesuprantat“ ar likti ignoruotai vien dėl to, kad iš moters lūpų pasakyti pastebėjimai nėra įtikinami.
Ne atsitiktinumas, kad po vieno susitikimo būtent Vidaus reikalų ministerijoje net skambinau ministrui paprašyti, kad kitą kartą jis užkirstų kelią tokioms patyčioms ir nepagarbiam elgesiui, kokį patyriau jo vadovaujamo susitikimo metu. Tokiomis sąlygomis moterims ministrėms ir apskritai vadovėms yra labai sunku turėti autoritetą, telkiant komandas pokyčiams ir bendram darbui.
Niekada iki darbo su šia Vyriausybe nebuvau atsidūrusi tokioje šovinistinėje ir diskriminuojančioje aplinkoje, nors gana paplitęs ir toleruojamas akivaizdus seksizmas man apskritai buvo naujiena grįžus į Lietuvą po 17 metų, praleistų socialiai atsakingų vadovų komandose JAV ir Švedijoje.
Premjeras teigė žiniasklaidai, kad moterų politiniame lygmenyje – tarp viceministrų, kanclerių, patarėjų – yra beveik 50%. Tai yra absoliuti netiesa. Nereikia būti profesionaliu vyru, kad suskaičiuotume tiksliai. Galime pažvelgti į premjero patarėjų sąrašą: iš vienuolikos paties S.Skvernelio paskirtų politinio pasitikėjimo pareigūnų būrio – tik dvi moterys. Anksčiau tarp patarėjų buvo tik viena moteris. Sekretoriate, tiesa, padėtis priešinga. Įdomu, kodėl? Galbūt linksėti ir patarnauti geriau geba moterys, o patarinėti – savos rūšies atstovai? Priminsiu, kad tarp karjeros tarnautojų moterų valstybės aparate yra dauguma.
Progresyvūs vadovai bando panaikinti nematomus barjerus, išvengti stereotipų suformuoto žeminančio ar nepatiklaus požiūrio į moteris. Štai Kanados ministrų kabinete – pusė ministrių yra moterys. Kai Kanados premjero paklausė, kodėl jis paskyrė tiek daug moterų, jis atsakė: todėl, kad dabar 2015–ieji metai. Visame pasaulyje jaučiamas proveržis moterų atstovavime, lygus jų dalyvavimas priimant sprendimus yra ir vienas Jungtinių Tautų tikslų 2030 metams. Tačiau mūsų premjeras gyvena kitokiame pasaulyje, kur moteris ir profesionalumas netelpa į vieną asmenį.
Kad ir kaip būtų gaila, jei į aplinkos ministro postą bus paskirta moteris, niekas nepasikeis, ir esminė problema nebus išspręsta. Atvirkščiai, dar labiau sustiprės stereotipas, kad moterys patenka į vadovaujančias pozicijas ne dėl savo kompetencijos ar profesionalumo, bet dėl kvotų. Tuo tarpu Lietuvoje, kurioje daugiausiai išsilavinusių moterų Europoje, dauguma mažų mergaičių ir toliau augs galvodamos, kad joms ne vieta „ten”, sprendimų priėmėjų gretose.
Milda Dargužaitė yra buvusi Vyriausybės kanclerė.
