Niekaip kitaip, kaip tik žlugdymu pavadinčiau Vilniaus miesto savivaldybės mero Remigijaus Šimašiaus palaimintą ir slapta nuo irkluotojų paskelbtą aukcioną, kuriuo bandoma verslui atiduoti jau savo kontūrus įgijusią irklavimo bazę. Buvusios savivaldybės už mokesčių mokėtojų pinigus suformuotą viziją prie Neries įkurti šiuolaikišką irklavimo bazę ir netgi prieš keletą metų padarytą maketą dabartinės savivaldybės atstovai viešai vadina utopija, o irkluotojams pasakyta: „Nesvaikite, nusileiskite ant žemės“. Ypač keista tai, kad šie žodžiai pasakyti anaiptol ne kurios nors bendruomenės vardu, nors, rodos, gyvename demokratiškoje šalyje, kur savivaldybės politikai turėtų atstovauti visuomenės ar gyventojų nuomonę, o ne savo asmeninę ar jų akimis žiūrint palankaus verslo poziciją.
Šių metų pradžioje, meras, įteikdamas man Metų sportininkės apdovanojimą, kalbėjo, kad „sportuoti Vilniuje daug lengviau – plečiame ir geriname infrastruktūrą“. Žinant, kad minėtas aukcionas buvo paskelbtas praėjusių metų gruodį, be to, irkluotojų bendruomenei apie tokius ketinimus netgi nepranešus, visas šis veiksmų ir kalbų scenarijus atrodo mažų mažiausiai ciniškas.
Ne taip seniai už sporto laimėjimus, praėjusiais metais man tapus pasaulio irklavimo čempione, Vilniaus meras man įteikė ir Šv. Kristoforo statulėlę. Tuo metu man, tikrai vilnietei, tai atrodė garbingas apdovanojimas. Deja, jau minėti Vilniaus politikų veiksmai tikrai neskatina didžiuotis savo miestu. Šiandien tikrai nebegaliu pasakyti, kad didžiuojuosi Vilniumi, o juk R. Šimašiaus rinkiminėje kampanijoje buvo iškeltas šūkis „Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės!“
Pirmiausia, jau tampa akivaizdu, kad nei Vilniaus miesto savivaldybės vadovui, nei sportą kuruojantiems žmonėms visiškai neįdomu, ką irkluotojai veikia sostinėje. Siūlydami mums visiems pasitenkinti Trakų baze jie turbūt norėtų pasakyti, kad jiems būtų dar geriau, kad Vilniuje irkluotojų apskritai neliktų. O juk tiesa ta, kad vasaros metu pagrindinėms varžyboms ruošiamės Trakuose, nes mums yra svarbu treniruotis stovinčiame vandenyje, kuris yra ir viena iš varžybų sąlygų. Tačiau rudenį ir pavasarį, kada grįžtame iš užsienio stovyklos, norėtume treniruotis savo gimtuosiuose miestuose.
Esu vilnietė, gimiau ir užaugau sostinėje, todėl mielai treniruočiausi gimtajame mieste. Deja, čia mums nuomojama labai senas, nerenovuotas treniruočių centras, kur neturime ir tinkamai įrengtos prieplaukos, į kurią galėtume išsinešti ant vandens geras valtis.
Atkreipčiau dėmesį, kad po Lietuvos irkluotojams sėkmingos vasaros olimpiados sostinėje atsirado nemažai jaunų sportininkų, kurie norėjo išmėginti irklavimą. Deja, visi norintys esamame treniruočių nebesutelpame. Ypač didelį piką jaučiame apie 15–16 valandą, kai daug kas grįžta po pamokų – tuo metu mūsų treniruočių centras tiesiog užsikiša.
Deja, Vilniaus sporto centras mums tikrai neskiria tokių lėšų, kad treneris galėtų kasdien autobusiuku vežioti sportininkus į Trakus. Šiuo metu vienintelė išeitis mums, turintiems automobilius, yra kiekvieną dieną važiuoti į Trakus patiems. Jeigu turime darbų Vilniuje, tenka keliauti pirmyn atgal du kartus. Važinėjimas į Trakus sportininkams ne tik atima daug laiko, bet ir kainuoja, o ir ne visi sportininkai patys turi tokių galimybių. Reikia ir degalų, o taip pat lėšų išlaikyti automobilį, todėl tikrai nedaugelis studentų gali sau leistis važinėti į bazę – pirmyn ir atgal tai sudaro daugiau kaip 50 kilometrų. Tad pasakymas, kad „Trakai yra visai netoliese, tad kam ta bazė Vilniuje“ atrodo ir neišmintingi, ir netaktiški. Į tokią repliką būtų galima atsakyti: „Kam Vilniui baseinas, jeigu galima ir į Elektrėnus nuvykti“.
Čia, Vilniuje, manau, privalėtume turėti arba vieną didelę irklavimo bazę, arba dvi mažesnes. Tai leistų daugeliui talentingų sportininkų pasirinkti irklavimą, o po vidurinės mokyklos baigimo, pasirinkus studijas Vilniuje, tęsti treniruotes. Tai būtų visiškai natūralu tokiame dideliame mieste, kaip Vilnius, juolab, kad Lietuvoje irklavimas yra ganėtinai populiari sporto šaka, atnešanti šaliai medalių tarptautiniuose prestižiniuose sporto renginiuose, įskaitant olimpiadas. Puikus pavyzdys yra Rio olimpinės žaidynės, kurių metu olimpinius medalius laimėjo keturi Lietuvos irkluotojai. Trys jų irkluoti pradėjo Vilniuje ir savo karjerą tęsia būtent čia.
Vilniaus treniruočių centras buvo mano pirmoji irklavimo treniruočių vieta, todėl dabartinė Vilniaus miesto politikų pozicija man yra ypač skaudi. Dar skaudžiau tampa, kai imu Vilnių lyginti su kitais šalies miestais. Šiauliai bando savo trasai suteikti tarptautinį lygį, renovuojamos Kauno ir Klaipėdos irklavimo bazės. Tai rodo, kad kitų miestų bendruomenės ir politikai mato irklavimo proveržį ir nori sudaryti sąlygas irkluoti savo gyventojams. O jeigu savo šalį ir Vilnių lygintume su kitomis šalimis ir kitais miestais, matytume, kaip stipriai atsiliekame. Mūsų valčių parkas ir treniruočių įranga Vilniuje tikrai yra labai skurdūs.
Belieka daryti išvadą: kai laimime, mūsų miesto valdžios atstovai stengiasi būti šalia ir mus pasveikinti, o kai mums reikia pagalbos, tai jie mums ne tik nenori padėti, bet ir lengva ranka atsisako duotų pažadų. Kaip vilnietė, labai norėčiau R.Šimašiaus paklausti: kieno labui ir interesams yra suplanuota pastaroji skriauda irkluotojams ir visai Vilniaus miesto bendruomenei, griaunant šiuolaikiškos bazės perspektyvą, kam tai naudinga?
Milda Valčiukaitė yra Lietuvos irkluotoja, Europos bei pasaulio čempionė, Rio vasaros olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja
