Ir vis dėlto pakartosiu – lietuvių kalbos ir literatūros pamokose per daug lietuvybės. Mokytojai ir mokiniai, kaip pasakytų Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaro“ personažai, nebeatlaiko lietuvybės svorio, nuo jo tuoj paskęs.
Žvelgiant platesniu kultūrologiniu žvilgsniu, mes nesusitvarkome su globalizacijos iššūkiais. Jų akivaizdoje įsijungia šimtmečius gludintas gynybinis mentalitetas. Nors lietuvybės samprata neatsiejama nuo istorinio-kultūrinio konteksto, programomis siekiama ją tiesiog „užkonservuoti“. Ne analizuojame, kas laukia pasaulio, ne ieškome būdų, kaip literatūros ir kalbos pamokose ugdyti XXI a. svarbius gebėjimus, o išsigąstame ir skelbiame, kad atjoja keturi apokalipsės raiteliai: Mankurtizmas, Kosmopolitiškumas, Emigracija, Nutautėjimas. O štai lietuvių kalba ir literatūra yra Baltasis raitelis, nukausiantis šiuos keturis nevidonus.
Toks lietuvybės pastatymas į centrą užgožia kitas šiuolaikinio kalbos ir literatūros mokymosi priedermes: lavinti estetinį skonį, psichologinį įžvalgumą, kritišką mintį ir kūrybiškumą. Be to, tautiškumo ir globalumo pusiausvyros nebuvimas bei paties tautiškumo susiaurinimas iki ŠMSM biurokratų ir programos autorių vizijos sunaikina humanitariniams mokslams būtiną mąstymo įvairovę. Visi, kurie kvestionuoja tokį modelį, yra auklėjami senais gerais metodais: gėdinimu, kaltinimais nekompetencija ir neatsparumu priešiškų šalių propagandai.
Nors lietuvybės samprata neatsiejama nuo istorinio-kultūrinio konteksto, programomis siekiama ją tiesiog „užkonservuoti“.
Reikėtų sutarti dėl esminio dalyko, kad mokymas skaityti, mąstyti (ir apmąstyti kultūrą, tradiciją), kurti lietuvių kalba jau yra lietuvybės ugdymas. Jei bandome aiškinti, kaip reikia mąstyti ir rašyti, humanitariniuose moksluose tai jau prievarta ir ideologizavimas. Santykis su tradicija ir atskirais autoriaus yra žmogaus savarankiškas laisvas pasirinkimas, todėl lituanistinio ugdymo esmė ne diegti „tinkamą“ santykį, o ugdyti gimtosios kalbos panaudojimo galias (skaityti, rašyti, samprotauti, argumentuotai išsakyti ir atsakingai ginti savo idėjas lietuvių kalba).
Vis dėlto lietuvių kalbos ir literatūros programos paženklintos gynybiniu, ideologizuoti linkusiu mentalitetu. Prieš dvejus metus Seimo nariai Audronis Ažubalis ir Laurynas Kaščiūnas ne be programų kūrėjų iniciatyvos teismui apskundė galimybę egzaminą išlaikyti pasiremiant tik užsienio autoriais (Šekspyras, Kamiu, Gėtė ir Kafka, pasirodo, kelia grėsmę lietuvybei). Tai puikus įrodymas, kad nuo Renesanso laikų istorinio nesaugumo situacijoje kurti pasakojimai apie lietuvių kalbos kaip tautinės tapatybės pamatą, apie būtinybę literatūrą susieti su patriotiškumo ugdymu taip įsišakniję, kad „tikrojo lietuviškumo“ puoselėtojams neužtenka, jog vaikai skaitytų, mąstytų ir rašytų lietuviškai. Būtina, kad jie skaitytų tik lietuvius ir mąstytų tik apie lietuvius. Ir dar kad mokėtų pasakyti, kad „kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas“. Kad kartotų Daukšos žodžius. Tiesiog kartotų. Mokytųsi mintinai ir kartotų. Ir tik lietuvius. Tuos, kurie mylėjo Lietuvą.
Problemų, kad kai kurie iš tų lietuvių mylėdami Lietuvą nekentė lenkų, niekino žydus, buvo mizoginai, konformistai ar kolaboravo su okupantais, geriau nekelti. Kadangi vaikus reikia įtikinti, kad bet kokia auka už tėvynę yra kilni, pravartu nepastebėti, kad 10 kl. skaitomas Horacijaus kūrinys „Jaunimui“ sukurtas romėniško imperializmo dvasioje ir ragina jauną žmogų kaip liūtą stoti į mūšį ir žudyti priešus – okupuojamų šalių gynėjus. Be to, 9 kl. iš Ievos Simonaitytės romano „Aukštujų Šimonių likimas“ mokantis, kaip ginti lietuvybę, derėtų ignoruoti, kad vokiečių dūšias velniai nusmaugia, o lietuviams iškart dangus atsiveria.
Norėta jaunuolius „įšaknyti“ lietuvių kultūroje, bet gražūs norai virto jauno žmogaus klaidžiojimu chaose.
Būtent šis noras, Ričardo Gavelio terminais kalbant, nukalti lietuviškai patriotiškai mąstantį ir išmoktomis frazėmis kalbantį lietuvį padarė juodą darbą: žemesnių klasių mokiniai skaito jų amžiaus tarpsnio neatitinkančius tekstus, jų nesupranta, tad iškala mokytojo suformuluotas tiesas. Mąstymas nelavėja, atmintis galbūt. Bet mokinių teksto suvokimo gebėjimai pasilieka iškaltų tiesų atpažinimo lygmenyje. Mokinys skaitydamas nebeieško prasmės, nesamprotauja, jis ieško jam įdiegtos tiesos. Neradęs sutrinka ir pasiklysta. Štai čia ir slypi PISA tyrimų fiasko priežastys: reikia analizuoti, o analizės gebėjimai labai riboti.
Ne mažesnės bėdos ir su VBE. Vidurinio ugdymo programa, kurios ambicija – papasakoti lietuvių kultūros istoriją nuo Renesanso iki postmodernizmo, nežmoniškai apkrauta (36 autoriai per dvejus metus). Bet be tų autorių egzamino tai neišlaikysi. Visko neaprėpsi, laiko įsisavinti ir įsisąmoninti nėra, bet kažkaip suktis reikia. Tenka kalti frazes apie rašytojus ir kūrinius ir gražiai apie juos kalbėti nesuprantant prasmės. Per VBE mokinys turi prasmingą tekstą sukurti pats. Bet ką gali sukurti mokinys, kurio galva pilna iškaltų frazių? Jam užtenka, kad jos gražiai skambėtų, todėl VBE rašiniuose jas tiesiog mėto kur papuola ir sukuria ne prasmingą tekstą, o beprasmį klišių arba padrikų frazių rinkinį.
Taip, gabūs mokiniai ir tokiomis sąlygomis gerą rašinį parašo. Įdomu, ką jie padarytų, jei juos įtrauktume ne į 36 autorių (bene 200 kūrinių) maratoną už lietuvybę, o į lėtą ir atidų kūrinių analizės nuotykį, kai svarbiausia analizuoti aktualias socialines, filosofines, psichologines problemas (įskaitant ir tautinės tapatybės, kultūrinės atminties klausimus)?
Netiesa, kad mūsų mokiniai neturi potencialo laisvai mąstyti, analizuoti ir aiškiai reikšti savo nuomonę. Tiesa ta, kad jo neleidžia iki galo išlaisvinti mūsų mokyklinės lituanistinės programos. Norėta jaunuolius „įšaknyti“ lietuvių kultūroje, bet gražūs norai virto jauno žmogaus klaidžiojimu chaose, nesusigaudymu šiuolaikiniame pasaulyje ir augančiu nusivylimu lietuvių kalbos ir literatūros pamokomis, nes literatūra – vienas geriausių būdų lavinti estetinį skonį, psichologinį įžvalgumą, kritišką mintį ir kūrybiškumą – buvo susiaurinta iki „tikrosios“ lietuvybės gynimo funkcijos.
Logika lyg ir siūlytų, kad jeigu ambicingas planas „įšaknyti“ jaunuosius lietuvius savo kultūroje neveikia, gal tikrai verta atsimerkti ir suprasti, kad lietuvių literatūros ir kalbos pamokas reikia nukreipti ne į lietuviškos dvasios kalimą, o į laisvo ir brandaus žmogaus ugdymą, nes stipri bendruomenė bus tik tada, kai ją sudarys laisvai ir savarankiškai mąstantys žmonės – tokie patys ras būdus, kaip įsišaknyti savo kultūroje. Skaityti, rašyti, laisvai kurti, laisvai mąstyti lietuvių kalba – argi tai nėra lietuvybės ugdymas?
ŠMSM ir jos globojami lietuvių kalbos ir literatūros programų kūrėjai geriausiai žino, kas yra „tikras lietuvis“.
Bet kol kas – jokių prošvaisčių. ŠMSM nesuteikia jokios vilties: programų atnaujinimo gairės sukuriamos tokios, kad lituanistinių programų atnaujinti nereikėtų. Gairėse aiškiai įvardijama, kad kursime „naują lietuvį“, mylintį tėvynę, vertinantį savo kultūrą, suprantantį gimtosios kalbos vertę. Darysim tą patį, ką darome nuo nepriklausomybės atgavimo. Net nebandoma analizuoti, kodėl iki šiol šie tikslai nesuveikė.
O kaipgi vertinti faktą, kad fiasko patiriančių programų kūrėja ir pagal tą programą parašytų vadovėlių autorė yra viena iš tų gairių, susiaurinančių programų atnaujinimo galimybes, rašytojų? Vertinti reikia vienareikšmiškai. Tai neetiška. Tik ne ministerijai, kuri randa prieglobstį ir susikompromitavusiai ministrei, ir viešus bei privačius interesus supainiojusiai viceministrei.
Tad galime miegoti ramiai. Apokalipsės raiteliai neatjos. ŠMSM ir jos globojami lietuvių kalbos ir literatūros programų kūrėjai geriausiai žino, kas yra „tikras lietuvis“. Jei rasime jėgų jiems paklusti, jei tik sugebėsime ištrinti savo individualumą, tapsime „vieninga ir oria tauta“. Literatūra bus apsaugota nuo „laisvamaniškų“ interpretacijų, mokiniai nuo pavojaus mąstyti ne taip, kaip reikia, o mokytojams dirbti bus lengviau, nes tereiks vykdyti instrukcijas. Mąstymo laisvė nebus, bet klestės „tikroji“ lietuvybė!
Mindaugas Grigaitis yra mokytojas, dėstytojas, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas.
