Išverčiant šią frazę į labiau kasdienę kalbą Vidurio Rytų Europos šalyse lytinio (ir ne tik) švietimo tikslas yra ne suteikti žinių asmeniui apie lytinį gyvenimą ir galimybę rinktis iš moksline informacija pagrįstų alternatyvų, įvertinant pasirinkimų pasekmes bei galimybes jų išvengti, bet indoktrinuoti asmenį elgtis pagal tam tikrą modelį ir kontroliuoti asmens elgesį per mitų ir kitų barjerų laisvam asmens pasirinkimui kūrimą. Gera tokio požiūrio iliustracija yra diskusijos fragmentas iš Lytinio ugdymo ir rengimo šeimai darbo grupės posėdžio, kuomet viena darbo grupės narė pareiškė, kad valstybė turi nusistatyti, ko nori iš moksleivių ir kryptingai to reikalauti, o į repliką, kad Konstitucijoje nurodoma, jog valstybė tarnauja žmogui, o ne žmogus valstybei, atrėžė: „Nesąmonė“.
Lietuvai yra būdingas būtent pavaldinio mentalitetu, – požiūriu, kad žmogus nėra laisvas savo pasirinkimuose asmuo, – bet valstybės politikos įrankis grįstas požiūris į lytinį ugdymą.
Lietuvai yra būdingas būtent pavaldinio mentalitetu, – požiūriu, kad žmogus nėra laisvas savo pasirinkimuose asmuo, – bet valstybės politikos įrankis grįstas požiūris į lytinį ugdymą. Jis atsispindi tiek 2007 m. patvirtintoje „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programoje“, tiek Konstitucinio Teismo 2011 m. Konstitucijai prieštaraujančia pripažintoje Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje (rengtoje tuo pačiu metu, kaip ir ši programa). Visi bandymai koreguoti programą atsiremia būtent į pavaldinio mentaliteto ir požiūrio į asmenį, kaip į „valstybės“ įnorių tenkintoją ugdymą. „Valstybė“, žinoma, čia yra kabutėse, nes realiai už šio termino slypi tam tikros interesų grupės (pirmiausia Katalikų bažnyčia), kurios pasinaudodamos savo įtaka politikams (ypač renkamiems vienmandatėse apygardose) siekia išlaikyti savo moralinių vertybių diegimą arba galios ir pelno generavimo mechanizmą. (Šie siekiai vienas kitam kaip ir neprieštarauja). Pavyzdžiui, dabar galiojančioje programoje, 29.1. punkte kaip viena meilės rūšių išskiriama „meilė Dievui“. Kaip sako viena žymi konservatorė, gal viskas ir gerai, bet mintys kyla įvairios. Visa 2007 m. programa persmelkta nuostatos, kad asmens ugdymo tikslas yra ne laisvas pasirinkimas, kaip kurti savo gyvenimą, bet šeimos (kuri turi būti būtinai santuokinė) kūrimas bei lytiškumo suvedimas į reprodukcinę funkciją.
Programoje ignoruojama tikrovė, kad lytiniai santykiai yra pradedami prieš santuoką ir dauguma žmonių iki santuokos nei vienoje istorijos epochoje nesusilaikė nuo lytinių santykių, nesusilaiko ir dabar ir nesusilaikys ateityje. Ir šio fakto nepajėgios pakeisti jokios indoktrinavimo priemonės. Susilaikymo nuo lytinių santykių iki santuokos idėjos absurdiškumą liudija jau tai, kad vidutinis santuokinis amžius Lietuvoje yra 24 metai moterims ir 29 metai vyrams.
Būtent dėl tokio požiūrio į asmenį, kaip pavaldinį formavimo, gyvenimo tikslų asmeniui parinkimo, 2007 m. „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa“ buvo ir yra kritikuotina ir keistina. Ji neatitinka faktinės tikrovės ir jaunimo poreikių. Tai yra konstatuota ne vienoje moksleivių ir jaunimo organizacijų rezoliucijoje.
Ne veltui šią programą lydėjo Švietimo ir mokslo ministerijos nepatvirtinti, bet kažkodėl jos svetainėje skelbiami metodiniai nurodymai, kaip ši programa turi būti įgyvendinima. Nurodymuose išplėtojama ir atskleidžiama programos esmė – seksualinio piliečių gyvenimo pajungimas „valstybės“ poreikiams.
Švietimo ir mokslo ministerija neatsižvelgė į raginimus tobulinti Rengimo šeimai ir lytinio ugdymo programą iki tol, kol gavo raginimus iš vadinamųjų šeimų organizacijų (realiai šios organizacijos vadintinos ne tiek šeimų ar tėvų, kiek radikalių krikščionių organizacijomis ir neatstovauja visų šeimų; tai būtina turėti galvoje, kalbant apie tėvų įtraukimą į procesą) keisti šią programą. 2015 m. sausį ministro įsakymu buvo sudaryta darbo grupė naujai Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programai rengti ir pradėtas nagrinėti projektas, kuris atvirai nurodo, kad lytiškumo ugdymas sietinas tik su šeimos kūrimu ir reprodukcija, santuokos ir šeimos sukūrimu.
Projekte atsiranda reikšmingų pakeitimų: pirma šeima, nebe tarp eilučių kaip 2007 m., bet tiesiogiai susiejama su santuoka. Negana to, moksleiviai, pagal siūlomą projektą privalo išsikelti santuokos ir šeimos kūrimo tikslus (11.2.4 punktas) ir pagal programos projekto 17 punktą turės atsiskaityti ir bus vertinami, kaip yra pasirengę santuokai ir šeimai. Ypatingai vertas dėmesio siūlomas programos 2 priedas, kuriame nurodoma kad mokinys privalo žinoti ir suprasti, kad santuoka yra šeimos atsiradimo pagrindas. Konstitucija projektui akivaizdžiai yra antraeilis dokumentas. Anot projekto mokinys turi suprasti, kad lytinis brendimas skirtas tapimui tėvu ar motina ateityje (16p. 3.1.3.1), santuokos pastovumas yra asmens savirealizacijos garantas. Įsisavinęs programą moksleivis turės gebėti paaiškinti, kodėl lytiniai santykiai skirti tik sutuoktiniams ir termino „neplanuotas nėštumas“ rinkodarinę prasmę. Panašios nuostatos kartojasi visuose programos projekto 2 priedo puslapiuose.
Kitas svarbus momentas – projekte išbraukiamos (kaip perteklinės) šios nuo 2007 m. galiojančios Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos nuostatos: įtvirtinti lyčių lygybės ir lygiavertiškumo nuostatas; pateikti visuminę lytiškumo sampratą; ugdyti pagarbą ir toleranciją be diskriminacijos.
Kitas svarbus momentas – projekte išbraukiamos (kaip perteklinės) šios nuo 2007 m. galiojančios Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos nuostatos: įtvirtinti lyčių lygybės ir lygiavertiškumo nuostatas; pateikti visuminę lytiškumo sampratą; ugdyti pagarbą ir toleranciją be diskriminacijos. Po tokių išbraukymų nesunku nuspėti ką, pavyzdžiui, galėtų reikšti punktas „homoseksualinės baimės ir tikrosios homoseksualaus potraukio priežastys“ arba „gebėjimas vertinti pasaulį ne tik materialistiškai, bet ir mąstyti apie religinio turinio dalykus“. Programa akivaizdžiai deda pamatus diskriminacijos skatinimui ir patyčioms dėl šeiminio statuso, seksualinės orientacijos, pažiūrų. Moksleiviams nesiruošiama pateikti nei objektyvių žinių, nei visuminės lytiškumo sampratos.
Turinio prasme siūlomas projektas yra visiškai paneigiantis bet kokias asmens seksualinių teisių gaires nurodytas Pasaulio sveikatos organizacijos 2002 m. susitikime. Svarstytinas ir projekto santykis su asmens ir šeimos privataus gyvenimo gerbimo užtikrinimo principu, kuris apima ne tik teisę kurti šeimą, bet ir jos nekurti, ne tik teisę tuoktis, bet ir nesituokti.
Apibendrinant, programos taisymas taip, kaip tai daroma dabar yra visiškai nereikalingas ir net kenksmingas, kadangi dar labiau sustiprina neigiamas tendencijas programoje, dėl kurių ji ir yra kritikuojama.
Siekiant parengti kokybišką lytinio švietimo programą reikėtų padaryti du esminius dalykus:
Pirma, atsisakyti rengimo šeimai sąvokos ir vadovautis realiais moksleivių poreikiais ir atsižvelgti į esamą situaciją, o ne kurti utopines visuomenes. Programa turi tarnauti moksleiviams, o ne bandyti taikyti moksleivių poreikius prie „valstybės“ įgeidžių.
Antra: rengiant programą turi būti vadovaujamasi ne negaliojančia Valstybine šeimos politikos koncepcija, bet seksualinių asmens teisių apibrėžtų Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose užtikrinimu.
Šios teisės apima diskriminacijos nebuvimą, seksualinės sveikatos ir jos paslaugų prieinamumo užtikrinimą (švietimo atveju suteikia žinių apie seksualinę sveikatą ir paslaugų prieinamumą); moksliškai pagrįstos ir neklaidinančios informacijos apie seksualumą gavimą; asmens kūno vientisumo gerbimą; asmens teisės rinktis partnerį, užsiimti ar ne seksualine veikla, planuoti tuoktis ar nesituokti, planuoti turėti vaikų ar ne gerbimą; sąlygų įgyti įgūdžius gyventi pasitenkinimą teikiantį ir saugų seksualinį gyvenimą sudarymą.
Šių gairių visiškai pakanka,kokybiškam lytiniam ugdymui užtikrinti.
Komentaras parengtas pagal lapkričio 5 d. konferencijoje „Mokykla – patyčių tapatybės pagrindu“ skaitytą pranešimą „Lytinio (ne) švietimo praktika ir tendencijos Lietuvoje“.
