Mindaugas Lapelė: Jūs ne aplinkos ministras – atviras laiškas Kęstučiui Mažeikai

Šiemet neužilgo bus trisdešimt metų, kai atėjau dirbti į tuometinį Aplinkos apsaugos departamentą, vėliau pervadintą į Aplinkos apsaugos ministeriją, kuri vėliau, po susijungimo su statybininkais ir urbanistais, tapo tiesiog Aplinkos ministerija. Per penkerius metus darbo centrinėse aplinkosaugos struktūrose ir jau 25 metus Dzūkijos nacionaliniame parke teko daugiau ar mažiau bendrauti su visais Jūsų pirmtakais ministro kėdėje. Su kai kuriais mane vienijo bendra patirtis, su kitais tiesiog teko komunikuoti darbo reikalais, kai kuriuos vertinau tik pagal priimamus sprendimus.

Tai tiek įžangos, kurią patyrę laikraščių redaktoriai dažnai nubraukia, kaip neesminę. O dabar apie esmę – kaip valstybės tarnautojas, nors ir ne statutinis, stengiuosi išnaudoti visus įmanomus vidinės komunikacijos būdus, nekeliant problemų į viešąją erdvę. Jeigu ir reikšdavau savo nuomonę, tai tik kaip pilietis, vengdamas tiesioginės ir asmeniškos kritikos. Kai ką pavykdavo išspręsti, kai ką ne – toks jau tas gyvenimas, kad dažniausiai tenka tenkintis ne geriausiais gamtai sprendimais, bet bent jau kompromisiniais.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Kęstutis Mažeika

Labai dažnai aš ir mano kolegos buvo stabdomi gana klastinga fraze – „taip, jūs teisingai galvojate, bet dabar ne ta situacija ir ne tas laikas kelti problemas“. Po kurio laiko supratau, kad aplinkosaugai, o tuo labiau gamtosaugai, tinkamų laikų nebus niekada. Gal ir nesu teisus, bet aš atskiriu aplinkos apsaugą, t. y. oro, vandens taršos, atliekų tvarkymo problemas nuo klasikinės gamtosaugos, kurią sieju su saugomomis teritorijomis, augalijos ir gyvūnijos išsaugojimo problemomis, nors ir neginčiju, kad abi šios sritys yra susijusios.

Kaip klasikinės gamtosaugos šalininkas, niekada labai nebuvau patenkintas tuo, kiek dėmesio skiriama mūsų miškų ir kitų buveinių išsaugojimui, saugomų ir nesaugomų rūšių būklei. Į tai sureagavo ir Europos Komisija, pradėjusi pažeidimo procedūrą dėl mūsų nuo įstojimo į Europos Sąjungą nepadarytų darbų.

Atrodytų, kad kaip tik žaliųjų ir valstiečių partijos atstovai turėjo inicijuoti proveržį šioje srityje, užtikrinti, kad saugomos teritorijos ir Lietuvai bei visai Europai svarbios buveinės ir rūšys būtų realiai saugomos. Pakankamai ramiai sureagavau į Jūsų pirmuosius žingsnius, stabdant Punios šilo rezervato kūrimą ir Tamstos komentarus feisbuke, kad Punios šilas turi būti atviras visiems, o ne tik Kęstučio Navicko draugeliams, nors patarėjo komunikacijai Justo Jaskonio pamokymai, kaip turi atrodyti saugoma teritorija, trenkė kaip šlapia mazgotė per veidą ir privertė suabejoti, ar aš iš viso ką nors suprantu ekologijoje ir gamtos apsaugos teorijoje. Komunikacija su visuomene buvo tapusi Aplinkos ministerijos problema jau iki Jūsų, bet, tęsiantis Punios šilo istorijai, prasidėjo kažkas naujo – manipuliavimas viešąja nuomone, diskusijų vengimas, kažkokie užkulisiniai susitikimai su Jus palaikančia miškininkų dalimi.

Naiviai manau, kad ministras turi inicijuoti reformas, bet ne kariauti su sistemoje dirbančiais žmonėmis.

Tylėjau, kai buvo visai kitaip perskirstytas papildomas finansavimas saugomų teritorijų tarnybai, kai nebuvo skirtos lėšos valstybinio, pabrėžiu – valstybinio, gamtos monitoringo vykdymui (tiesos dėlei, jos buvo atstatytos, keiksnojant užpildžius papildomą šūsnį popierių).

Tačiau reakcija į teismo sprendimą dėl Punios šilo rezervato steigimo sustabdymo, istorijos su sanitariniais kirtimais tame pat šile, absoliuti tyla dėl miškų būklės saugomose teritorijose ir, galiausiai, sprendimas dėl lankų naudojimo medžioklei bei to sprendimo priėmimo aplinkybės ir negrabūs mėginimai šį sprendimą pateisinti perpildė mano kantrybę.

Esame pripratę prie mums – aplinkosaugininkams, saugomų teritorijų darbuotojams, miškininkams – užkalnių ir andriulių klijuotų epitetų ir siūlymų, kaip reiktų susitvarkyti su tais ekofašistais, ekoteroristais, socializmo reliktais ir t.t., bet tai galima nurašyti norui pasipuikuoti, susirinkti daugiau gerbėjų ar tiesiog situacijos nesupratimu. Tačiau mano atmintyje esate pirmas ministras, taip atvirai priešiškas gamtosaugai, ignoruojantis savo sistemos darbuotojus, specialistus ar ekspertus, nesistengiantis ieškoti protingų kompromisų tarp verslo interesų ir aplinkos išsaugojimo bent tose aplinkosaugos srityse, kurias aš kažkiek išmanau.

Nesiruošiu teigti, kad aplinkos apsaugos sistemai nereikia pokyčių ir kad ji dirba idealiai, bet naiviai manau, kad ministras turi inicijuoti reformas, bet ne kariauti su sistemoje dirbančiais žmonėmis, tuo labiau jų nediskredituoti sveiku protu nesuprantamais sprendimais.

Nežinau, ar po šio laiško dar teks dirbti su kitu aplinkos ministru, bet negaliu nusižengti savo principui – ieškoti kompromiso tik iki tos ribos, kai jau pradedi savęs negerbti. Tolesnis tylėjimas būtų ir nusižengimas šiam principui ir nepagarba savo kolegoms, su kuriais 30 metų dirbome kartu, tuo labiau tai būtų nesąžininga ir prieš visuomenę, kuriai vis labiau ne tas pat, kas vyksta su Lietuvos gamta. Todėl pabaigiu tuo, kuo ir pradėjau – Jūs ne aplinkos ministras, o tik savo galiomis piktnaudžiaujantis reikalų tvarkytojas, gyvenantis tik šiandiena.

Dr. Mindaugas Lapelė yra Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos biologinės įvairovės skyriaus vedėjas.