Nedidelis patyrinėjimas visgi leis nutuokti, kad protingas yra „suprantantis“, turintis gerą nuovoką apie tikrovę, tikrąją dalykų padėtį, o kvailys – atvirkščiai. Štai Biblijoje kvailys yra tas, kuris netiki Dievą. Nesupranta tikrovės.
Šis sąvokų, o ir pačios Tikrovės, neapibrėžtumas skatina nepasitikėti ligšioline lektūra apie kvailumą. Kvailumo temos, su retokomis išimtimis, ilgai prisibijojo net psichiatrai, medikai, psichologai. Garsus prancūzų medikas-fiziologas, Nobelio premijos laureatas Charles Richetas (1850-1935 m.), 1919 m. pasirodžiusioje knygoje „Kvailas žmogus“ („L'homme stupide“) savo pagrindinę tezę apie kvailumą supainiojo taip: „Kvailas žmogus yra ne tas, kuris ko nors nesupranta, o tas, kuris puikiai viską supranta, bet elgiasi taip, lyg nesuprastų“. Taip kvailumas jau nuo senokų laikų dažnai buvo verčiamas etine – nederamo elgesio – problema. Richetas, savojo laikmečio autoritetas ir kvailumo žinovas, taip pat rašė apie baltųjų mentalinį pranašumą prieš kitas rases bei žmonių genetinės atrankos naudą...
Vokiečių medikas Leopold Löwenfeldas (1847-1923 m.) knygoje „Apie kvailumą“ („Über die Dummheit“ 1909 m.) išskiria tokias kvailumo rūšis: bendras ir dalinis kvailumas; talentingų žmonių intelekto ydos; nepajėgumas priimti sprendimą; nedėmesingumas, painios asociacijos; bloga atmintis; siauraprotiškumas; egocentriškumas; amžiaus kvailumas; lyties kvailumas; profesijos kvailumas; kvailumas mene ir literatūroje; t.t.
Kvailumo tema jaudino protus šimtmečiais. Vienas žymiausių ankstyvųjų bandymų suklasifikuoti kvailystes – humanisto teologo Sebastiano Branto knyga „Kvailių laivas“ („Ship of Fools“, 1494 m.). Šiuo laivu į paslaptingąją Naragoniją plaukia būrys pačių įvairiausių kvailių, nors pirmiausia tai nedorėlių. Iš esmės teologas Brantas satyros forma aprašė žmonijos ir savo laikmečio nedorybes: šykštuolius, apsirijėlius, svetimautojus, parodomuosius „vaikščiotojus į bažnyčią“ ir netgi be saiko šokančius. Taip, šokti taip pat kvaila. O kvaila – tai nedora; tai kas nedera, nepridera. Knyga tuo metu išversta į keletą kalbų ir tapo dideliu Europos hitu.
Kitas, dar garsesnis Renesanso epochos hitas – Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamasis žodis kvailybei“ (1509 m.). Šioje knygoje žmonija ir dvasininkija išjuokiama už tokias nuodėmes kaip girtuoklystė, tamsumas ir neišmanymas, savimyla, pataikavimas, užmaršumas, tingumas, malonumų vaikymasis, nesusivaldymas ir kitas. Visgi Roterdamiečio Kvailybė apgina save: gyvenimas tebūtų nuobodus ir prėskas be jos; „be manęs jokia visuomenė ir joks ryšys tarp žmonių nebūtų malonus ir patvarus“. Galbūt kaip tik ši empatija kvailybei suteikė knygai šimtmečius besitęsiančią šlovę.
Naujesniais laikais, antroje XX a. pusėje, kvailumo temai dėmesio skyrė Vengrijoje ir Anglijoje gyvenęs ekonomikos ir politikos mokslų daktaras, rašytojas, novelistas Paulas Tabori (1908-1974 m.). Psichikos reiškiniais besidomėjęs autorius 1959 m. išleido knygą „Kvailumo mokslas“ („The Natural Science of Stupidity“), kuri 1993 m., po autoriaus mirties, buvo perleista pavadinimu „Kvailumo istorija“ („The Natural History of Stupidity“). Knygoje Tabori bara žmoniją už tokias kvailystes kaip prietarai, netolerancija (tai prietarai, virtę pykčiu, pasipriešinimo veiksmu), menkaverčių daiktų (aukso) ir žmonių sudievinimą, beprasmį ceremoningumą, kilmės fetišizavimą, biurokratizmą, teisės klampumą, tikėjimą magiškais dalykais ir kitą lengvatikystę. Net už meilės ir jos ritualų kvailumą!
Pikantiška detalė: apie lengvatikystės ir tikėjimo magiškais dalykais kvailumą rašęs Paul Tabori pats nuoširdžiai domėjosi paranormaliais reiškiniais ir ilgus metus buvo Londone įsikūrusio garbaus Vaiduoklių klubo viceprezidentas. Gal šiais ir kitais panašiais faktais pasaulio istorija tenori mums parodyti, kad visi mes esame kvailiai? Mes matome kvailius, dairydamiesi aplink, o kiti pamato kvailį, vos pažvelgę į mus?
Mes matome kvailius, dairydamiesi aplink, o kiti pamato kvailį, vos pažvelgę į mus?
Kaip ten bebūtų, čia aptartuose ir daugelyje kitų kvailumo literatūros šaltinių į kvailybę žiūrima kaip į psichologinę arba moralinę žmonių ydą, neteisingą įprotį. O šio trumpo esė tikslas – pasiūlyti jums žvilgtelti į kvailybę iš sociologinės perspektyvos. Kas, jei kiekviena epocha ir visuomenė brėžia savo tikrovės ribas ir kvailumo – klaidingai suvoktos tikrovės – kriterijus?
Vokiečių sociologas Karlas Mannheimas (1893-1947 m.), vienas iš žinojimo sociologijos kūrėjų, yra atkreipęs dėmesį, kad visuomenės mąstymas – tai, ką laikome normaliu – nuolat kinta. Mannheimo teigimu, vargiai atrastume tokią mąstymo poziciją, kuri istorijos eigoje nebūtų patyrusi jokių pasikeitimų. Sąmonė yra nulemta socialinės būties, kuri nuolat kinta. Kinta realybė, kurioje gyvename ir prisitaikymo prie jos bei išgyvenimo joje būdai. Etinės nuostatos yra atgyvenusios, jei referuoja į normas, kurios esamoje istorinėje situacijoje negali būti įgyvendintos. Jei jos nelaidžia prisitaikyti prie naujos, pakitusios situacijos. Teorija tampa klaidinga, jei konkrečioje praktinėje, istorinėje situacijoje remiasi idėjomis ir nuostatomis, kurios, – jei būtų priimtos rimtai, be atsainumo ar ironijos, – trukdytų žmonėms praktiškai prisitaikyti prie laikmečio, kintančių gyvenimo aplinkybių.
Tokios mąstymo nuostatos virsta ideologija – jos paslepia tikrovę vietoj to, kad atskleistų ar atspindėtų ją. Klasikinis Mannheimo pavyzdys: tam tikruose istoriniuose kontekstuose vyravęs kardinaliai priešiškas žmonių nusistatymas palūkanų atžvilgiu. Taisyklė, kad skolinama turi būti be palūkanų, galėjo būti praktikuojama tik visuomenėse, paremtose intymiais kaimyniniais santykiais. Tokiame pasaulyje skolinimo be palūkanų taisyklės lengva laikytis, nes ji atitinka socialinio gyvenimo struktūrą. Keičiantis socialiniam pasauliui, vis labiau ryškėjo tokios taisyklės ideologinis pobūdis ir praktinis nepritaikomumas. Vystantis kapitalizmui, skolinimo be palūkanų taisyklė virto etikos motyvais maskuojamu Bažnyčios ginklu prieš naujai iškylančią kapitalistų klasę. Taisyklės nepritaikomumas ir ideologinis charakteris užaštrėjo tiek, kad vieninteliu įmanomu praktiniu santykiu su šia taisykle tapo jos nesilaikymas. Galiausiai savo nuostatos atsisakė ir pati Bažnyčia.
Jei tarsime, kad Mannheimo tiesos, klaidos ir laikmečio tikrovės diagnostika yra teisinga, tai kas tuomet yra mūsiškio laikmečio kvailiai? Kas tie kvailieji, nesuprantantys laikmečio tikrovės? Gal „radžvilistai“, manantys, kad saugiausiai ir produktyviausiai Lietuvos ateitis skleistųsi Europos Sąjungoje, tačiau atmetant šiosios moderniąsias vertybes bei kultūrines intervencijas į lietuviškumą? O gal laisvės numirti idėją iškėlę kai kurie filosofai ir antivakseriai, manantys, kad COVID laikų pasaulis su visais svarbiausiais savo departamentais (ekonomika, prekyba, kultūra, t.t.) gali kuo puikiausiai praktiškai funkcionuoti lygia greta su laisvėmis, kurias turėjome iki šiol?
Bet kvėptelkime prieš apsispręsdami.
O kas, jei esama ir visais laikais būta filosofų – tokios atskiros jųjų priedermės, – kurių šventa misija ([ne]naudinga paskirtis) ir yra kelti savo laikmečiui prieštaraujančias, jį transcenduojančias idėjas? Kvailystes.
Keli pagrindiniai šaltiniai:
- Mannheim, K. Ideology and Utopia. An Introduction to the Sociology of Knowledge. – New York: A Harvest Book, 1953.
- Roterdamietis E. Pagiriamasis žodis kvailybei. – Vilnius: Alma littera, 2000.
- Tabori P. The Natural History of Stupidity. – New York: Barnes & Noble, 1993.
Mindaugas Liaudenskis yra sociologas
