Prieiga prie kapitalo rinkų ir galimybė pasiskolinti absoliučiai daugumai verslų yra labai svarbi. Ypač kai konkurencija bankinio finansavimo srityje ne tokia intensyvi. Lietuvos fintech centro ambicija didelė ir titaniškomis Lietuvos banko (LB), kuris yra pagrindinis (o kartais ir vienintelis) jos lokomotyvas, pastangomis stabiliai juda į priekį ir skleidžiasi. Šios pastangos turėtų gerokai išplėsti verslo galimybes laisvai skolintis. Jeigu pro LB ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) filtrus neprasprūs kokio nors finansinio viruso užkratas, jau greitai galėsime džiaugtis pakankamai įspūdingu finansinius srautus galinčių aptarnauti įstaigų skaičiumi. Tačiau ar bus ką toms įstaigoms aptarnauti, ar per šią infrastruktūrą kapitalas tikrai taps labiau prieinamas Lietuvos verslams?
Bandant pritraukti papildomą finansavimą, ypač iš užsienio, svarbus faktorius yra šalyje palūkanoms taikomas apmokestinimas. Palūkanos yra skolintojo pajamos, kurios uždirbamos skolininko šalyje. Todėl nieko neįprasto, kad mokesčius nuo jų dalinasi tiek skolininko, tiek skolintojo valstybės. Pirmiausia savo dalį išskaičiuoja skolininko šalis po to – mokestis mokamas skolintojo šalyje. Nors abiem atvejais apmokestinamas skolintojas (nes palūkanos yra jo pajamos), tarptautinėje skolinimo praktikoje ilgainiui nusistovėjo paprotinė taisyklė, kad skolininko šalyje palūkanoms taikomus mokesčius savo sąskaita sumoka pats skolininkas (tiesiog pridėdamas mokesčių sumą prie pažadėtos palūkanų sumos). Taigi, toks „vietinis" apmokestinimas (dažnai sumažintas dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartimis) realiai tik pabrangina skolinimąsi tarptautinėse rinkose bandantiems pasiskolinti vietos verslams.
Lietuvoje dar nuo 2009 m., siekiant palengvinti finansinių išteklių pasiekiamumą Lietuvos įmonėms, tokio palūkanų apmokestinimo mokesčiu prie „šaltinio" atsisakyta tais atvejais, kai kreditoriai yra įmonės iš Europos Ekonominės Erdvės valstybių arba šalių, su kuriomis sudarytos tarptautinės mokesčių sutartys. Kitiems atvejams numatytas sumažintas 10 proc. pelno mokesčio tarifas. Skolinantis iš užsieniečių fizinių asmenų ir toliau paliktas tuomet standartinis 15 proc. tarifas. Nuo pernai šis standartinis tarifas pajamoms, prie kurių priskiriamos ir palūkanos, viršijančioms 120 VDU per metus, padidintas iki 20 proc.
Bandant pritraukti papildomą finansavimą, ypač iš užsienio, svarbus faktorius yra šalyje palūkanoms taikomas apmokestinimas.
Štai čia ir prasideda mokesčių voratinkliai. Mokesčiuose galioja bendra taisyklė ir principas, kad pagrįsti teisę į mažesnį (arba lengvatinį) apmokestinimą turi pats mokesčio mokėtojas (arba tas, kuris turi išskaičiuoti sumokėti mokestį už mokesčio mokėtoją, pvz., darbdavys už darbuotoją, skolininkas už užsienyje esantį kreditorių). Tai reiškia, kad norint taikyti atleidimą nuo mokesčio ar sumažintą tarifą, skolininkas turi aiškiai žinoti, kas yra kreditorius, kam konkrečiai mokamos palūkanos. Tai tinka bankiniam finansavimui ar tiesioginėms privačioms paskoloms, tačiau praktiškai nepritaikoma tarptautinėms obligacijų emisijoms, kurias apskaito, jų judėjimą rinkoje fiksuoja ir palūkanų pagal jas išmokėjimus aptarnauja bankai tarpininkai. Obligacijų emitentui praktiškai neįmanoma sužinoti, kas konkrečiu metu kiek jo obligacijų yra įsigijęs ir kaip jo per aptarnaujantį banką išmokamos palūkanos per bankų ir finansų tarpininkų sistemą pasiekia galutinį adresatą.
Bendrieji mokesčių taikymo principai sako, kad turi taikyti didesnį tarifą, jeigu negali pagrįsti teisės į neapmokestinimą arba mažesnį tarifą. Taigi, tarptautinėms obligacijų emisijoms joks, nei nacionaliniuose įstatymuose, nei dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse numatytas mokesčių sumažinimas realiai nepritaikomas. Dėl to emitentai (tie, kurie galiausiai ir vis dėlto ryžtasi emisiją išleisti) be obligacijų pirkėjams numatytų palūkanų turi būti pasiruošę savo sąskaita pridėti ir duoklę valstybei. Kodėl duoklę, o ne mokestį? Ogi todėl, kad: 1) įvertinus tipinį tokių tarptautinių emisijų iš Lietuvos pirkėją (investuotoją), didžiajai daliai palūkanų (galint surinkti reikiamą informaciją) toks išskaičiuojamas mokestis apskritai nebūtų taikomas (nes tai instituciniai EEE šalyse įsteigti investuotojai – bankai ar investiciniai fondai, kuriems jau numatytas neapmokestinimas); 2) pats investuotojas nuo gaunamų palūkanų savo šalyje (taip pat ir investuotojai iš Lietuvos) dar kartą skaičiuoja ir moka pelno bei pajamų mokesčius (o galimybė gauti Lietuvoje jau sumokėto mokesčio dydžio kreditą, kuris šį mokestį sumažintų, yra labiau teorinė).
Ne deklaracijų pildymo taisyklėmis tokie klausimai reguliuotini.
Tačiau tai dar tik pusė problemos, nes iš paskos seka klausimas: kiek lėšų emitentas turėtų šiai „duoklei" atsidėti? Kokiu tarifu ją skaičiuoti? Kol išskaičiuojamo GPM ir PM tarifai nesiskyrė, ši problema buvo daugiau administracinė. Reikėjo apsispręsti, kaip šį sumokamą mokestį deklaruoti: kaip pelno ar kaip gyventojų pajamų mokestį (kai negali žinoti, kas – fizinis ar juridinis asmuo – yra tikrasis mokesčio mokėtojas). Bet šiuo metu, po paskutiniųjų mokesčių reformų, turime net 3 galimus taikyti tarifus: 10 proc. pelno mokesčio ir 15 proc. bei 20 proc. gyventojų pajamų mokesčio.
Kurį iš jų taikyti? Įstatymai jokio atsakymo nepateikia, nors galėtų ir turėtų. Bendrieji mokesčių taikymo principai sufleruotų, kad taikyti reikėtų didžiausią - 20 proc. tarifą. Vis dėlto, VMI patvirtintose deklaracijos pildymo taisyklėse (!) nurodoma, kad tokiu atveju palūkanas išmokantis emitentas Lietuvoje išskaičiuoti turėtų 15 proc. Dosnu, logiška, nes ir dauguma tarptautinių sutarčių tokį tarifą kaip maksimalų nustato. Tačiau ne viskas taip paprasta.
Visų pirma, ne deklaracijų pildymo taisyklėmis tokie klausimai reguliuotini. Antra, toks „palengvinimas" kartu reiškia ir įspėjimą investuotojams (fiziniams asmenims), kad, jiems Lietuvoje per metus gavus daugiau kaip 120 VDU sumą tam tikrų pajamų (įskaitant palūkanas), kyla pareiga (net jei teorinė ar formali) patiems deklaruoti pajamas ir primokėti skirtumą arba įrodyti, kad jie gali pasinaudoti tarptautinėje mokesčių sutartyje nustatytu mažesniu tarifu. Investuotojui iš Vokietijos ar Norvegijos pareiga pateikti savo mokesčių deklaraciją dar ir kažkur Lietuvoje (arba net vien tik poreikis tikrintis, ar tokia pareiga nekyla) tikrai neatrodo viliojanti. Jau vien tai gali būti pakankamas pagrindas investuoti ne į lietuvišką, o į estišką ar lenkišką obligaciją. Kas tokiu atveju lieka emitentui? Tik susitaikyti su tuo, kad skola bus brangesnė: dalis atiteks investuotojui, o kita - valstybei.
Tas pats, beje, galioja ir indėlius iš užsienio indėlininkų norintiems pritraukti bankams, palūkanas už sąskaitos likučius norintiems mokėti naujiesiems fintech ar tarpusavio skolinimo platformoms: norint pasinaudoti įstatyme numatyta 500 Eur neapmokestinama palūkanų suma belgui ar bulgarui Lietuvoje taip pat reikėtų pateikti metinę pajamų deklaraciją (pvz., dėl 300 Eur palūkanų, nuo kurių nuskaičiuoti 45 EUR mokesčių).
Taigi, valstybė vis dar renka mokesčius, kurių įstatymuose jau yra atsisakiusi. Taip pat ir nuo visų net dviejų pastaruoju metu girdėtų Lietuvos emitentų išleistų tarptautinių obligacijų emisijų. Tuo tarpu kiti verslininkai lieka įstrigę tik su klasikiniais bankinio finansavimo arba privataus / rizikos kapitalo sprendimais. Viena užsienio investicinė grupė, turėjusi planų savo žaliosios energetikos projektams per Lietuvoje patvirtintą obligacijų emisiją pritraukti nuo 20 iki 50 mln. Eur, galiausiai pasirinko kapitalo pritraukimo sprendimus Belgijoje.
Ar šį mokesčių voratinklį realu išpainioti ir kiek tai galėtų kainuoti biudžetui? Pradėkime nuo antro punkto – negali prarasti to, ko neturi, ir negali vertinti kaip praradimo to, ko pats jau esi vieną kartą atsisakęs. Taigi, vertinant galimus netekimus dėl bet kokio pasirinkto sprendimo, šiandienines tokio mokesčio pajamas apskritai reikėtų vertinti kaip atsitiktines (buhalteriniais terminais – kaip „pagautę"), kartu prisimenant, kad palūkanų gavėjai Lietuvoje bus bet kokiu atveju apmokestinti pelno ar pajamų mokesčiu.
Svarstant, koks sprendimas galėtų situaciją pagerinti, pasirinkimų daug: nuo tiesiog šiek tiek daugiau pragmatinės logikos esamose taisyklėse, iki geriausių tarptautinės praktikos pavydžių ar to, kas jau šiandien galioja Vyriausybės obligacijoms – mokesčio netaikymo (nes problema, matyt, nėra tokia jau nesuvokiama) . Jeigu jau tokio taikomo mokesčio (arba principo – mokėk, jei nežinai, kam moki) atsisakyti negalime (nes surenkama mokesčio nauda didesnė, nei aktyvesnė kapitalo rinka ir lengviau prieinamas bei pigesnis skolinimasis), tai bent jau tarifą „užsieniečiams" galima būtų fiksuoti vieną ir aiškų, negąsdinant papildomomis deklaracijomis ir priemokomis. Kita vertus, tokios šalys kaip Airija, Jungtinė Karalystė turi specialias tikslines išimtis būtent viešai platinamoms tarptautinėms obligacijoms, nekalbant jau apie Liuksemburgą ar Nyderlandus, kurios išskaičiuojamojo mokesčio palūkanoms apskritai netaiko. Ir savo kapitalo rinkų aktyvumu vargu ar gali skųstis. Jeigu ir mes norime bent jau turėti vilties pajudėti į tą pusę, voratinkliais mokesčių sistemos pakampėse tikrai teks pasirūpinti.
Mindaugas Lukas yra advokatų profesinės bendrijos „WALLESS" partneris.
