Kaimynių mokesčių sistemų patrauklumą didina mechanizmas, kuris įmonei (jos akcininkams) leidžia pasirinkti, kada sumokėti pelno mokestį: valstybė grąžą iš įmonės gauna kartu su jos akcininkais. Tai ir yra svarbiausia Estijos ir Latvijos pranašumo prieš Lietuvą priežastis – pelnas, kol jis lieka įmonėje ir skiriamas reinvestuoti (nors nebūtinai ir ne visada taip faktiškai yra), pelno mokesčiu neapmokestinamas.
Kitaip tariant, Estijoje ir Latvijoje pelno mokesčiu apmokestinama tik ta įmonės pelno dalis, kurią realiai pasidalina akcininkai. Tokia sistema gali pasirodyti labai patraukli ir moderni, tačiau ir joje yra savų trūkumų: kartais pelnas įmonėje „įšaldomas“ ne todėl, kad jis reinvestuotas, o tik dėl to, kad akcininkai nenori mokėti pelno mokesčio; imama ieškoti veikiančių ir neveikiančių alternatyvų, kaip tą pelną akcininkui ar kitai grupės įmonei panaudoti jo faktiškai neišmokėjus; atsiranda pagundos privačiam vartojimui įmonių sąskaita ir t.t.
Jeigu pasektume estišku ar latvišku solidarumo modeliu, įmonei galėtų būti iš karto leidžiama deklaruoti, jog atitinkamų metų pelną (ar jo dalį) ji rezervuoja ir kaupia investicijoms.
Tačiau galima pabandyti perimti geriausius tokios sistemos bruožus kartu neperimant visų jos ydų. Svarbiausią įmonės akcininkų ir valstybės solidarumo elementą (jeigu naudos iš verslo nepasiima akcininkas, tai mokesčių neima ir valstybė) galima inkorporuoti ir į veikiančią Lietuvos pelno mokesčio sistemą be kardinalių jos pertvarkų. Pavyzdžiui, šiek tiek koreguojant jau taikomą pelno mokesčio lengvatą investicijoms. Šiuo metu lengvata taikoma tik po to, kai atliekama pati investicija: t. y. įmonė pirmiausia investuoja, o po to investicijos suma gali mažinti savo būsimą pelną (einamaisiais metais ir dar ketverius metus po to). Taigi, lėšų investicijai įmonė turi rasti pati, gal ir iš pelno, nuo kurio praeityje pelno mokestį jau sumokėjo.
Jeigu pasektume estišku ar latvišku solidarumo modeliu, įmonei galėtų būti iš karto leidžiama deklaruoti, jog atitinkamų metų pelną (ar jo dalį) ji rezervuoja ir kaupia investicijoms, pavyzdžiui, sudarydama savo investicijų rezervą.
Tokiam rezervui paskirta pelno dalis einamaisiais metais pelno mokesčiu nebūtų apmokestinama. Mokesčius nuo tokio reinvesticijoms skirto pelno galima būtų skaičiuoti tik tada, jeigu planuotos, t. y. patvirtintame projekte ar investicijų programoje numatytos investicijos tam tikrą laiką nebūtų pradėtos, investicijų rezervas nebūtų realiai naudojamas (tik dirbtinai pučiamas siekiant mokesčių atidėjimo) arba įmonė, įvykdžiusi investiciją ar ją vis dar vykdydama, pradėtų skirstyti dividendus akcininkams. Už tokiu būdu suteiktą mokesčių atidėjimą net ir palūkanas (arba simboliškai padidintą mokesčio tarifą akcininkams paskirstomam investicijų rezervui) galima būtų numatyti.
Įvertinus ir jau minėtus efektyvaus mokesčių tarifo skirtumus, galėtume gerokai sustiprinti savo pozicijas konkurencinėje kovoje su kaimynais.
Taip Lietuvos mokesčių sistemoje atsirastų labai aiškus reinvestuojamo pelno neapmokestinimo elementas, valstybės ir įmonės akcininkų solidarumo dedamoji, kartu išsaugant ir visus klasikinės pelno mokesčio sistemos elementus. Tuomet, įvertinus ir jau minėtus efektyvaus mokesčių tarifo skirtumus, galėtume gerokai sustiprinti savo pozicijas konkurencinėje kovoje su kaimynais.
Mindaugas Lukas, advokatų kontoros „Walless“ partneris.
