Tačiau kita Prezidentės mintis labiau akcentavo ir reformavimo ateitį Lietuvos švietime. D.Grybauskaitė pabrėžė, kad „reformos negali tęstis ketvirtį amžiaus – būtent tiek laiko reformuojama švietimo sistema. Eksperimentuodami savo vaikais rizikuojame šalies ateitimi.“ Tačiau švietimo situacija valstybėje yra apsupta daugybės indikatorių, kurie demonstruoja tikrąją padėtį, o klausimų vertinant padėtį kyla daugiau, nei yra realių atsakymų.
Reitingai švietime: konstruojant socialinę tikrovę
Valstybėje vystosi keista tendencija, kuomet komerciniai leidiniai skambiomis frazėmis bando sudaryti švietimo sistemos peizažą. Vienais metais leidinys ažiotažiniu principu švietimo būklę įvardijo kaip apgailėtiną, šokiruojančią ar net dugną siekiančią, o šiemet eskaluojama, jog tas dugnas pramuštas bei vyksta tolesnis smigimas žemyn. Lieka tik spėlioti, koks apibūdinimas bus kitais metais.
O kaip kitaip – be tokių stambių frazių visuomenės ir institucijų dėmesio nesulauksi, o kai dėmesys yra atkreiptas, į ratą įsukamos ir mokyklos, kurios verčiamos stengtis atsižvelgiant būtent į tai. Reitingavimo duomenys ir jų pagrįstumas, analizės atlikimas – apie tai nėra diskutuojama. Centrine ašimi tampa neigiamai ir teigiamai įvertintos mokyklos, be detalesnių paaiškinimų.
Universitetų reitingavimas užkrėtė šį procesą daryti ir pagrindinio ugdymo įstaigų atžvilgiu. Tačiau atmetama pagrindinė skirtumo idėja – universitetinis išsilavinimas nėra visuotinė dogma, priešingai nei pagrindinis ugdymas. Bet ši mintis pametama, pamačius komercinį vakuumą šioje sferoje ir visuomenės interesą matyti reitinguojamas įvairias viešojo gyvenimo sritis. Reitingai remiasi pasiekimų patikrinimo testų ir egzaminų rezultatais. Mokyklos, norėdamos atitikti reitingų karteles, pradeda koncentruotis tik į ruošimą testams ir testų temoms. Tuo pačiu pastebima ir formuojama atskirtis tarp gabių ir silpnų mokinių, nes silpnieji skatinami nerašyti testų, siekiant nepakenkti bendriems rezultatams. Kiek tai atspindi švietimo realijas ir tikrąją padėtį paliekama interpretuoti instituciniu ir individualiu lygmeniu.
Centrine ašimi tampa neigiamai ir teigiamai įvertintos mokyklos, be detalesnių paaiškinimų.
Mokykla XXI amžiuje: status quo ir inovacijos
Mokyklose dabar yra daug kalbėjimo be realių darbų įgyvendinimo. Tačiau ir viešojoje erdvėje kalbama daugiausiai apie mokyklų reformas ir kaip tai pakeis bendrą švietimo sistemą. Bet ar tai tikrai padės? Gal pradėkime pirmiausia kalbėti apie mokyklos transformacijos strategiją, o ne reformą. Dažnoje mokykloje dabar vyrauja frazė, prieštaraujanti naujovėms ir inovacijoms – „bet mes juk visada taip darėme“. Tai apie kokias kūrybines idėjas ir inovacijas mes galime kalbėti?
Lietuvos valstybės ir visuomenės pasirengimas XXI amžiaus mokyklai taip pat tik kelia daugiau klausimų. Pirmiausia, švietimo sistemoje reikėtų atsakyti, be ko šiandien ir ateityje jau negalime įsivaizduoti švietimo. Ar tai bus kūrybinis ir kritinis mąstymas, gebėjimas komunikuoti ir inovacijos ugdyme, o gal kitos sritys, institucinio sutarimo taip pat nematome. Situacija, kurią mes turime šiandien – ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybiškumo rodikliai siekia per 90 proc. Kiek šiame kontekste siekia suaugusiųjų? Skaičius nesiekia net 5 proc. Todėl pagrįstai kyla klausimas – kas nutinka mokykloje, kad šis rodiklis nukrenta žemyn? Ar dėl to kalta švietimo sistema, mokytojai ar patys mokiniai? Jeigu ieškosime kaltų – jų niekada ir nerasime.
Strategijose ir programose rašoma daug kompleksinių dalykų. Nuo integruoto mokymo iki įvairiausių gebėjimų ugdymo. Bet kas atsitinka, kai pakeli akis nuo programos ir nueini į klasę? Patenki į užburtą ratą, kai gražiai ir logine seka parašytos frazės lieka tokiomis tik popieriniame variante. Žinios yra savaime suprantamas dalykas švietimo sistemoje. O kur smalsumas ir, kuris turėtų būti ugdymo programų esme ir pagrindu? Mokymasis turėtų vykti per patirtį, o ne sėdint suole, kuriame mokiniai net negali patogiai pasisukti.
Daug dėmesio programinėse nuostatuose skiriama vykdomų ir tariamų kompetencijų aptarimui. Komunikacinė kompetencija šiuo metu yra visa ko pagrindas ugdymo procese. Ko reikės dabartiniams mokiniams ateityje? Reikės gebėti mokėti komunikuoti, diskutuoti, būtinas užsienio kalbų mokėjimas. Tiek verbalinė, tiek neverbalinė komunikacija tampa vienais iš pagrindinių gebėjimų, kurie yra ir bus pastebėti. Ar mokinys gali bendrauti aiškiai ir logiškai? Ar gali bendrauti keliomis užsienio kalbomis? Šie klausimai taps svarbiausi. Dabar ugdyme daug kalbama apie lyderystės ir komandinio darbo svarbą. Bet šios sąvokos mokyklose suprantamos dar labai siaurai. Komandinis darbas šiuo metu yra itin svarbus darbo rinkoje. Bet kiek į tai orientuojamasi mokyklose, kai net klasės mažai tam pritaikytos, o mokiniai jau nenori sėdėti eilėmis?
Kas atsitinka, kai pakeli akis nuo programos ir nueini į klasę? Patenki į užburtą ratą, kai gražiai ir logine seka parašytos frazės lieka tokiomis tik popieriniame variante.
Mokytojo ir mokinio atsakomybės siekiant kokybės
Technologijų ir inovacijų paplitimas jau yra kasdienybė. Ir tam jau niekas negali prieštarauti. Bet ar mokytojas nori su mokiniais bendradarbiauti skaitmeniniame pasaulyje? Mokiniai neįsivaizduoja savo kasdienybės be interneto. Kol mokytojas nesupras, kad jis yra tarsi globalaus pasaulio ambasadorius mokiniams, kol pats nedemonstruos atvirumo kitoms tautoms ar pažiūroms – tol nebus tarpusavio dialogo. Kol mokytojas nesupras, kad yra atsakingas, o atsakomybės reikalaus tik iš mokinių – mes neturėsime XXI-ojo amžiaus mokyklų. Šiuo metu gyvename industrinės visuomenės principais paremtose ugdymo įstaigose, pramoninės visuomenės, kuri priklauso XIX ar XX amžiui, o ne XXI-ajam, kurį apibrėžia reflektuojanti visuomenė.
Dabar mokyklose madinga kalbėti apie emocinį intelektą. Čia greičiausiai įtaka, kurią padarė komercializuotų prevencinių programų įsiskverbimas į ugdymo procesą. O kur realus vertybinis ugdymas? Sukurta bendruomenės ir mokymosi aplinka, kurioje gera mokytis, ir leistų mokinių emocijoms ir intelektui tobulėti. Tokiu atveju nereikės jokių pritemptų programų, komercializuotų pasiūlymų ugdymo procesui. Jeigu mokiniai mokykloje jausis gerai, remiantis moksliniais tyrimais, jų mokymosi rezultatai ir bus aukštesni. Tokie mokiniai turės ir didesnę vidinę motyvaciją. Bet ji reikalinga ir mokytojams. Kai mokytojas jaus, kad tai, ką jis daro, yra prasminga ir vertinama, tai bus žingsnis link ateities mokyklos. Link XXI-ojo amžiaus, kuriame gyvename jau devyniolika metų, mokyklos.
Koks sprendimo kelias? Būtina kelti mokytojo specialybės prestižą, mažinti nedidelių ugdymo įstaigų skaičių, galbūt vaikus į mokyklas pradėti leisti kuo anksčiau ir prisidėti gerinant ugdymo kokybę visoms grandims (politinėms institucijoms, mokyklų administracijoms, mokytojams, mokiniams, mokinių tėvams). Tačiau tam reikia ne reitingų, ne reformų, o mokyklos transformacijos strategijos, kuri būtų aiški visuomenei, specialistams ir politinėms institucijoms.
Mindaugas Norkevičius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros lektorius, mokyklos direktoriaus pavaduotojas.
