Valdžia taip išpučia Rusijos galią pasaulyje ir skleidžia tokią paniką, kad atrodo – tuoj prasidės III Pasaulis karas. Dar daugiau – dėl savanaudiškų išskaičiavimų ir partinių interesų, telkdamos aplink save elektoratą, partinės viršūnės sureikšmina ir iškelia į rimtų viešų diskusijų lygį net ir menkiausią Rusijos informacinę ataką!
Dalykai, kurie masių būtų nepastebėti, tampa pagrindine šalies diskusijų tema ir problema. Tiesą sakant, dėl tokių siaurų interesų ar galimai sąmoningo kenkimo valstybei tokie politikai daug labiau pasitarnauja Rusijai, negu A.Paleckis su saujele bendraminčių.
Dar blogiau yra tai, kad valdantieji, be deklaracijų, nieko realaus, rimto per pastaruosius 12 metų nedarė, ir neatrodo, kad ketina daryti, jog sustabdytų Rusijos įtakos plitimą ir jos agentų aukščiausiose valdžios struktūrose didėjimą bei stiprėjimą.
Tenka su giliu liūdesiu konstatuoti, kad su Rusijos spec. tarnybomis, veikiančiomis Lietuvoje, nėra kam kovoti, nes VSD taip suluošintas ir nukenksmintas, kad visiškai nėra pajėgus saugoti valstybę. Juk ar gali ginti valstybę ir jos žmones institucija, kuri slaptas pažymas galimai parengia iš žiniasklaidos ar pasiklausiusi kokio politinio apžvalgininko pokalbio? Manau, dabartiniai reikalavimai, nekeičiant ekonominių, teisinių ir politinių sąlygų, VSD pagerinti darbą – tolygūs reikalauti atlikti stebuklą.
Su Rusijos spec. tarnybomis, veikiančiomis Lietuvoje, nėra kam kovoti, nes VSD taip suluošintas ir nukenksmintas, kad visiškai nėra pajėgus saugoti valstybę.
Kita nerimą kelianti tendencija yra pastaruoju metu padidėjęs valdžios spaudimas žiniasklaidai ir žurnalistams, iš kurių taip pat reikalaujama sukurti stebuklų.
Valdžia mokestine politika bei maitindama iliuzijomis nuskurdinusi ir palaužusi žiniasklaidą, dabar prisidengdama Rusijos grėsme nori paversti žiniasklaidą tapti visiškai palankia kelių didžiųjų partijų viršūnėms su prezidente priešakyje.
Nors Lietuvoje žiniasklaida dėl savo nuostolingumo yra priklausoma nuo valdžios ar asmenų, turinčių didžiulius finansinius užnugarius, tačiau konkurencija, žurnalistų sąmoningumas ir ES įtvirtintos teisės bei aplinka iki šiol leido išlaikyti redakcijoms padorų savarankiškumą. Dabar, sprendžiant iš prasidėjusių veiksmų, norima pasinaudojus Rusijos grėsmės pretekstu varžyti žiniasklaidos laisvę, pašalinti nepatinkančius asmenis iš žiniasklaidoje svarbių pozicijų ir kontroliuoti lietuvišką kūrybiškumą, politinį sąmoningumą ir aktyvumą.
Manau, žadamas LRT finansavimo didinimas yra nepakankama priemonė Lietuvos mastu (daugiau simbolinė) apsiginti nuo priešiškų informacinių atakų, o politikų pradėti reikšti pageidavimai žiniasklaidos turiniui, darbui, temoms yra labai grėsmingi demokratijai.
Galima sakyti, kad prasidėjo paskutinė Lietuvos demokratijos žlugdymo stadija. Juk jau realiai nėra pozicijos, nėra opozicijos yra tik paslaptingais saitais sujungtos ir valdomos partinės viršūnės ir prezidentė.
