Įvertinus neramumus Egipte, kuriame po H.Mubarako nuvertimo vis dar nėra telkiančios ir pasiryžusios vykdyti atitinkančią liaudies poreikius politiką valdžios, padėtis arabų pasaulyje labai pažeidžiama ir neišvengiamai krypstanti į nestabilumą, kurį Vakarų valstybės (pirmiausia JAV) savo agresyviu ir savanaudišku kišimusi į arabų šalių vidaus politiką tik didina.
Blogiausia yra net ne pats kišimasis į arabų reikalus, kiek palaikymas sau naudingų valdančiųjų režimų ar opozicijų jiems (kai valdžia nenaudinga korporacijoms ir panašiems Vakarų interesams) neatsižvelgiant į tų visuomenių poreikius, interesus ir bendražmogiškas vertybes.
Pavyzdžiui, Egipto elitas neleidžia iškilti politiniams lyderiams, kurie atitiktų liaudies lūkesčius ir nepriklausytų kuriam nors dabartiniam elito klanui. Egipto islamo dvasininkai, matydami jaunų žmonių laisvėjimą, bijo sekuliarios valstybės ir esminių pasikeitimų, įtakingi kariškiai bijo demokratijos ir savo įtakos mažėjimo, klanai – savo ekonominio ir politinio dominavimo pabaigos.
Ar nuvertus B.al Assado režimą atsiras Sirijos liaudies lūkesčius atliepiančių lyderių?
O Vakarų valstybės, nors skelbiasi remiančios laisvės, demokratijos ir bendražmogiškas vertybes, siekia labai siaurų ir savanaudiškų interesų, dėl to dar labiau didina susipriešinimą ir remia tik sau naudingas politines jėgas. Kartais susidaro įspūdis, kad JAV ir jų sąjungininkai siekia naudingas arabų valstybes paversti pusiau kolonijomis.
Stebint įvykius Sirijoje, tenka pripažinti, kad konfliktas šioje šalyje nesibaigia vien dėl visokeriopos (karinės, žvalgybinės, finansinės) JAV ir jos sąjungininkų paramos B.al Assado režimo opozicijai. Neįtikina JAV pareiškimai, jog Sirijos karinės pajėgos panaudojo cheminį ginklą. Daugiau negu keistai atrodo, kad Vyriausybės kariuomenė vykdytų dujų ataką Sirijos sostinės Damasko priemiesčiuose, gana netoli įvairių valdžios rūmų.
Manau, JAV neturėtų skubėti smogti Sirijai, derėtų palaukti bent jau JT inspektorių tyrimo rezultatų. Be to, kariniai smūgiai Sirijai iš esmės nesustiprins opozicijospozicijų ir nepadidins kovojančių prieš B.al Assado režimą gretų.
Labiau tikėtina, kad sirai, matydami gresiančią intervenciją, vienysis aplink B.al Assadą. Kita vertus, reikia pažvelgti į padėtį Sirijoje plačiau, giliau ir atsakyti į klausimą: ar nuvertus B.al Assado režimą atsiras Sirijos liaudies lūkesčius atliepiančių lyderių? Ar neatsitiks kaip Egipte, kai liaudis laisvuose rinkimuose neturi iš ko rinktis, nes nė vienas kandidatas jai netinkamas, todėl balsuojama už geresnį iš blogiausių?