Seimas dažnai skuba ir svarbios tarptautinės sutartys ratifikuojamos neįsigilinus
Lietuvoje per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius susiformavo ydinga praktika, kai dažniausiai yra skubama su bet kokių tarptautinių susitarimų ratifikavimu, baiminamasi rimtų demokratinėms šalims būdingų diskusijų, kuriose būtų plačiai išdiskutuota sutarčių nauda ir žala. Puikių to pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pradžioje paminėtina, kad Lietuvos Seimas pirmasis Europos Sąjungoje (ES) ratifikavo sutartį dėl Konstitucijos Europai, kuri apibūdinama kaip stipriai suvaržanti nacionalinių šalių galias ir teises. Ši sutartis būtų sutvirtinusi ES federalizaciją, todėl buvo itin atidžiai nagrinėjama kitų šalių parlamentuose. Priklausomai nuo valstybių teisinių ir istorinių tradicijų Konstitucijose numatyta ratifikavimo tvarka buvo nevienoda. Reikėjo laikytis vieno arba abiejų nurodytų metodų:
-
„Parlamento pritarimas“, kai valstybės Parlamentas balsuoja dėl tarptautinę sutartį ratifikuojančio teksto;
-
„referendumas“, kai sutarties tekstas tiesiogiai pateikiamas piliečiams, kurie balsuoja „už“ arba „prieš“.
Šie du metodai galėjo būti derinami. 2005 m. vykstant Europos Konstitucijos ratifikavimo procesui, 4 valstybės – Ispanija, Prancūzija, Nyderlandai ir Liuksemburgas – surengė referendumus dėl šios sutarties. Ispanijoje „už“ balsavo 76,7 proc., Liuksemburge – 56,5 proc. rinkėjų. Tačiau Prancūzijoje dauguma balsavo „prieš“ – 54,9 proc., o Nyderlanduose prieš Europos Konstituciją pasisakė net 61,5 proc. rinkėjų. Patyrusi fiasko ir nesulaukusi pritarimo Europos Konstitucija taip ir liko neratifikuota visų valstybių bei niekada neįsigaliojo.
Lietuva šiame kontekste iš kitų ES šalių išsiskiria tuo, kad ne tik nemanė, jog ši sutartis yra labai svarbi ir referendume dėl jos reiktų atsiklausti šalies žmonių, bet šiuo klausimu net nebuvo jokių rimtų diskusijų Seime.
Lietuva tiesiog skubėjo tapti pirmąja sutartį dėl Europos Konstitucijos ratifikavusia šalimi. Panašių skubos pavyzdžių apstu. Pavyzdžiui, derybose dėl narystės ES mūsų kaimynė Lenkija kovėsi dėl kiekvieno derybinio skirsnio, nes jie suprato, jog sutartis turės ilgalaikį poveikį visai šaliai.
Lietuva dažnai per pasyvi ginant šalies ir piliečių interesus tarptautinėse sutartyse
Lietuva ekonominėje srityje niekada agresyviai negynė savo piliečių interesų kaip esminių ir svarbiausių. Per 28 metus ratifikuojant tarptautines sutartis Lietuva yra paskelbusi tik vieną valstybės pareiškimą ratifikavimo metu. Valstybių pareiškimais paprastai paaiškinama, kaip valstybės interpretuoja ir taikys tarptautinių sutarčių nuostatas tada, kai šios sutartys įsigalios. Vien Kanados ir ES sutarties pasirašymo metu buvo padaryta beveik 40 įvairių pareiškimų. Valstybių pareiškimai tarptautinių sutarčių pasirašymo ar ratifikavimo metu rodo, kad jos yra aktyvios tarptautinės bendruomenės dalyvės, kurios supranta priimamų sprendimų reikšmę ir prisiimamų tarptautinių įsipareigojimų svarbą.
Lietuvos tyla šioje srityje rodo didžiulį pasyvumą arba užslėptą baimę turėti savo skirtingą nuomonę. Greičiausiai dėl to kaltas savotiškas nepilnavertiškumo kompleksas, kai buvome per ilgus metus įpratę visame kame klausyti Maskvos.
Privalome analizuoti ką ratifikuojame: kokia galima nauda, žala ir ilgalaikės pasekmės?
CETA sutartis yra puiki galimybė formuoti naują praktiką - atidžiai analizuoti, ką ratifikuojame ir gilintis į galimą naudą, žalą bei ilgalaikes pasekmes. Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas (IEPS) yra naudingas ekonomine prasme ir tam pritaria daug LVŽS frakcijos narių, bet jame yra ir grėsmių ateičiai. Visų pirma dėl CETA numatyto Jungtinio komiteto, kuris gali keisti tam tikras sutarties nuostatas. Ypatingai svarbu yra tai, kad potencialiai galima keisti šiuo metu galiojančią esminę nuostatą, apsaugančią ES rinką nuo žemesnės kokybės ir genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) bei produktų. Dabartinėje CETA versijoje ES galioja Europos Sąjungos, o Kanadai - jos nacionalinės kokybės taisyklės ir standartai. Kanadoje jie daug mažiau griežti ir „žemesni“.
Apmaudu, bet Lietuvai derybose dėl CETA atstovavusiems pareigūnams tai nepasirodė svarbi grėsmė šalies vartotojams. Jie nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms svarbioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga.
Lietuva bus apsaugota nuo GMO ir hormonais apdorotos jautienos įvežimo
Dėl to, dabar CETA galime ratifikuoti tik su tarptautinėje teisėje leidžiamu valstybės pareiškimu, apsaugančiu Lietuvą nuo ES kokybės standartų mažinimo per Jungtinį komitetą. Registruotame Seimo nutarimo projekte yra deklaruojama, kad Lietuvos Respublika pripažįsta, jog Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Kanados strateginės partnerystės susitarimas nepadarys poveikio ES teisės aktams, susijusiems su GMO ir produktų, gautų naudojant naujas veisimo technologijas, leidimu, pateikimu rinkai, auginimu ir ženklinimu, o valstybės narės išlaiko galimybę riboti ar drausti GMO auginimą savo teritorijoje kaip tai numato šiuo metu galiojantys ES teisės aktai. Lietuva, siekdama užtikrinti aukšto lygio žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugą, patvirtina, kad nė viena Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Kanados strateginės partnerystės susitarimo nuostata nedaro poveikio ES teisės aktams dėl hormonais apdorotos jautienos, todėl Europos Sąjunga galės toliau taikyti galiojančius savo teisės aktus dėl ūkinių gyvūnų augimui skatinti skirtų hormoninį poveikį turinčių medžiagų uždraudimo. Tą savo pareiškime sutarties pasirašymo metu yra patvirtinusi ir Europos Komisija.
Tokiu būdu Lietuvos žmonės bus apsaugoti nuo nesaugių, chemikalais užterštų, GMO produktų ir hormonais apdorotos jautienos įvežimo. Tai – saugiklis nuo tarptautinių multinacionalinių korporacijų, tokių kaip GMO milžinė „Monsanto“, kurių beribių pelnų siekis nesiremia rūpesčiu visuomenės sveikata ir gerove.
Mindaugas Puidokas yra Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narys, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.
