 |
Kreditas susijęs su įsipareigojimu, kuris leidžia davėjui uždirbti, kai gavėjas moka palūkanas. Neatsargus, neapskaičiuotas kredito suteikimas ar ėmimas atneša galvos skausmą ir vienai, ir kitai pusei, nes įsipareigojimus vykdyti reikia, o gyvenimas kartais susiklosto taip, kad vienai pusei nevykdant įsipareigojimų, kita imasi visų įmanomų priemonių ginti savo interesus.
Taigi meilės šiame reikale mažai. Tik skaičiai ir įsipareigojimai. Kai kada abiem pusėms tai baigiasi gerai, o kai kada – nelabai.
Testamentas – visai kas kita. Testamentu laisva valia po jo autoriaus mirties yra paliekama teisė kažkam nuosavybėn perimti jo turtą (ir įsipareigojimus). Kai kada tenka išgirsti svajones apie turtingą dėdę, paliekantį didžiulį palikimą. Anekdotas byloja apie tokią svajonę: “Kaip aš tapau sėkmingu verslininku? Pradėjau nuo obuolio. Pirkau už 10 centų, pardaviau už 20. Tada nusipirkau 2 obuolius už 20 centų ir pardaviau už 40, o tada mirė mano dėdė ir paliko man milijoną.“
Vėl švęsime Velykas – Kristaus prisikėlimo šventę. Krikščionims tai – gyvenimo ir džiaugsmo diena, nes prisikėlimas mums primena, jog paveldėjome gyvenimą.
Ne veltui prisikėlimas paliudytas TESTAMENTE. Kaip apaštalas Paulius primena – testamentas įsigalioja po autoriaus mirties. Tad po mūsų Testamento Autoriaus mirties įsigaliojo palikimas – amžinasis gyvenimas. Jo nebūtų buvę, jei pats Viešpats nebūtų prisikėlęs. Prisikėlimas ir gyvenimas yra krikščionio dalia, nes tai Jėzaus kelias, kuris priklauso kiekvienam pakrikštytam ir tikinčiam. Tai kur kas daugiau, nei žemiškojo turtuolio palikimas, kurį prašvilpia arba dėl kurio bylinėjasi paveldėtojai. Tas paveldas – gyvenimas.
Velykos nesutaikomai išskiria žmoniją. Tai yra toji situacija, kai niekaip nebegalima pritaikyti optimistinio šių laikų šūkio: Vienybė skirtybėse (unity in diversity).
Kristaus mirtis ir prisikėlimas pasaulį padalija į tuos, kurie tiki, ir tuos, kurie netiki. Takoskyra, skirianti šias žmonių grupes, didesnė, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai ne (tik) pasaulėžiūros, filosofijos, tradicijos klausimas. Tai esmė – vieni tiki, priima ir dėl to turi paveldą – gyvenimą, kiti – ne. Vieni gyvena Testamentu, kitiems gyvenimas kaip kreditas, verčiantis gyventi nežinioje ir įtampoje dėl jo baigties.
Ir jei mums, krikščionims, yra ko džiaugtis, tai būtent Kristaus prisikėlimu ir tuo, kad prisikėlimas ir gyvenimas mums priklauso. Džiaukimės atvira ir linksma širdimi, nes Testamento niekas negali panaikinti, nebent mes patys jo atsižadėtume savo būtimi pareikšdami, kad mums gyvenimo nereikia.
Džiaukimės, nes prisikėlimas nėra simbolis, vaizduotės vaisius ar alegorinis pasakojimas, tai – tikrovė.
Džiaukimės, kad esame laisvi, nes tai, ko nesugebėtų padaryti žmogus, įvykdė pats Dievas. Ir taip, kaip prie kryžiaus aukos mes nieko pridėti negalime, taip ir prie prisikėlimo. Tiesiog tai yra, ir yra mūsų. Džiaukimės, nes prisikėlimas nėra simbolis, vaizduotės vaisius ar alegorinis pasakojimas, tai – tikrovė. Būdami vienas kūnas su Kristumi, mes keliaujame per kančią, kūno mirtį ir prisikėlimą. Džiaukimės, nes Jame mūsų prisikėlimo niekas nesustabdys.
Oskaras Wilde‘s kūrinyje Salomė pateikia tokią sceną:
Erodas: Jis prikelia numirusius?
Pirmasis Nazarėnas: Taip, pone, jis prikėlė numirusius.
Erodas: Aš nenoriu, kad Jis tai darytų. Aš Jam draudžiu tai daryti. Neleidžiu niekam prikelti mirusių. Reikia rasti tą Žmogų ir pasakyt, kad aš draudžiu prikelti mirusiuosius. Kur dabar tas Žmogus?
Antrasis Nazarėnas: Jis yra visur, mano pone, bet sunku Jį rasti (aut. vert.)
Gražus dialogas apie prisikėlimą ir pasaulio draudimas jį skelbti – krikščionybės kasdienybė. Priešingai, nei atsakymas Erodui, mes turime žinią: Jis prikelia, Jis yra visur ir mums nesunku Jį rasti, nes Jis mus surado.
Su Prisikėlimu!
***
M.Sabutis yra Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas.
