Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai:
Pasakykite Siono dukteriai:
štai atkeliauja tavo karalius.
Jis romus, Jis joja ant asilės,
lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.
Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta.
Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius Jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė:
„Osana Dovydo Sūnui!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Osana aukštybėse!“ (Mt 21,1-9)
Pradedame naujuosius liturginius metus. Pirmąjį Advento sekmadienį skaitome apie Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Skaitydami Evangelijos pasakojimą regime kažką, kas mūsų suvokimui neįprasta.
Mūsų sąmonėje valdovas žengia su gausia kilmingųjų palyda, ant žirgo (ar prabangiame automobilyje), apsuptas elito atstovų ir asmens sargybinių. Kariuomenės pasirodymas tokiu atveju taip pat būdingas kaip karaliaus bei karalystės jėgos bei suverenumo manifestacija.
Adventas būtent ir skirtas mūsų asmeninio bei bendruomeninio tikėjimo atnaujinimui bei prisiminimui, kam mes priklausome. Šiandien pats Dievo Žodis mus ragina vėl prisiminti ir atsakyti sau: Ar Jėzus Kristus yra mano karalius? Ar mano gyvenimas ir tai, kas jame vyksta, liudija, kad Jam atkelti vartai ir Jis labiausiai laukiamas?
Jėzaus įžengimas kitoks. Alyvų kalnas, primenantis mums apie aliejų ir patepimą, tapo šios kelionės pradžia. Nešulinis gyvulys – per pranašą prieš keletą šimtmečių Dievo duota žinia, kaip Jis įeis. Lydinti ir pasitinkanti aplinka – paprasti žmonės. Visiškai kaip mes. Entuziastingai pasitikę Jėzų, jie su ne mažesniu užsidegimu Jį nužudė.
Netikintiesiems šis pasakojimas beprasmis. Tačiau reikia pripažinti, kad ir mes, krikščionys, ne visuomet išdrįstame deramai perskaityti Evangeliją ir priimti jos žinią.
Tikintieji priima Jėzaus įžengimą kaip įvykusį faktą ir tuo lyg viskas ir pasibaigia. Nejučiomis stojame į vieną gretą su žmonėmis, nusprendusiais Jėzų pražudyti, su demonais bei tais, kuriems šis įvykis buvo eilinė atrakcija. Taip nutinka tuomet, kai Jėzaus žemišką gyvenimą, Jo veiklą ir mokymą priimame kaip įvykusius „tuomet“ ir „ten“, nesusiedami Jo su mūsų gyvenimu, lūkesčiais bei viltimis.
Adventas būtent ir skirtas mūsų asmeninio bei bendruomeninio tikėjimo atnaujinimui bei prisiminimui, kam mes priklausome. Šiandien pats Dievo Žodis mus ragina vėl prisiminti ir atsakyti sau: Ar Jėzus Kristus yra mano karalius? Ar mano gyvenimas ir tai, kas jame vyksta, liudija, kad Jam atkelti vartai ir Jis labiausiai laukiamas? Kristus nori įžengti ir įžengia į mūsų gyvenimus, tik ar turime vietos?
Adventas lengvai praryjamas komercijos, tikros ir parodomosios labdaros šurmulio. Įtampa dėl pirkinių, dovanų, renginių neretai nustelbia patį ateinantį Viešpatį. Iš kitos pusės, dalis krikščionių mėgina būti geresni, kad pelnytų didesnių malonių, ir nejučiomis visą dėmesį sutelkia į savo dvasingumo puoselėjimą, bet ne į Ateinantį.
Į kokį miestą įžengė Jėzus? Į pavergtą Jeruzalę pas nuodėmės, mirties bei velnio varginamus žmones. Tikrai ne žmonių gerumas paskatino Jo atėjimą, bet begalinė meilė gyvenantiems tamsybėje.
Taip ir į mūsų gyvenimus Jėzus įžengia ne dėl mūsų tobulumo, gerumo ar išminties, bet dėl meilės ir gailestingumo. Vienintelis Jo troškimas – mus išlaisvinti ir dovanoti taiką bei ramybę, kad tamsą pakeistų Jo šviesa.
Linkiu sau ir jums palaiminto Advento ir drąsos priimti Karalių, užgabenusį mūsų nuodėmes ant kryžiaus ir savo prisikėlimu amžiais Viešpataujantį regimajam ir neregimajam pasauliui. Pasverkime savo gyvenimus ir prašykime Viešpaties, kad Jo valia pakeistų mūsiškę, Jo Žodis – mūsų išmintį, Jo Karalystė – mūsų mūsiškius nepagrįstus lūkesčius.
