Tikriausiai daugelis žino slavišką posakį: „Norėjosi kaip geriau, bet pavyko kaip visada.“ Daugeliui žinoma patirtis, kai mūsų pasiryžimai, nuostatos ir panašūs dalykai dėl mūsų pačių kaltės tarsi nubraukiami, lyg jų visai ir nebuvo. Ar būtų dvasinė kelionė su maldos ir švento gyvenimo nusistatymu, ar kasdieniai kūniški reikalai – kasdien esame išmėginami,o kartais patiriame visišką fiasko. Viena vertus, tai gali vesti į neviltį, kita vertus – į gilesnį tikrovės suvokimą.
Šiandien skaitydami apaštalo Pauliaus žodžius, galime nusistebėti, kad apie silpnumą rašo toks šventas ir ryžtingas žmogus, kuris tiesiogine prasme dėl Jėzaus Evangelijos neteko galvos.
Tad gelbstintis Viešpats mūsų nemoko ieškoti išganymo savyje ar bet kur kitur, nes, ištyrę save, mes rasime mums nepavaldų įstatymą – nuodėmę ir mirtį.
Regis, tam, kuriam tiesa buvo apreikšta tiesiogiai, neturėtų nieko trūkti ir paprastiems žmonėms būdingas silpnumas tokio negalėtų aplankyti. Tačiau kaip bejėgiškai skamba Pauliaus žodžiai apie mumyse gyvenantį tarytum kitą „aš“, kuris visomis išgalėmis prieštarauja išganymui ir Dievo valiai. Netgi paties žmogaus valią ir nuostatas paverčia niekais.
Jei tai būtų Pauliaus skelbiamos žinios pabaiga, tai mums nieko neliktų, kaip tik kapituliuoti prieš nuodėmę ir mirtį bei pasinerti į begalę bevaisių svarstymų apie dvasingumą, mistiką, religijas ir panašius dalykus. Arba tiesiog su daugeliu įžengti į platųjį kelią – ateistinę egzistenciją, kurią puikiausiai iliustruoja nuostata, šūkis – dirbk, pirk, mirk.
Ačiū Dievui už Evangeliją, kuri nuima mūsų susitaikymą su Dievu ir Išgelbėjimą nuo mūsų pačių. Po nuopolio Dievas klausė Adomo: „Adomai, kur tu?“ Po to žmonija klausė: „Dieve, kur Tu?“ Ir ieškojo pati savyje, kūriniuose, stabuose. Ir visa tai liudijo tik mirties pergalę, nes stabai nebylūs, o gamtos objektams ar reiškiniams nei šilta, nei šalta dėl mūsų egzistencijos. Tad gelbstintis Viešpats mūsų nemoko ieškoti išganymo savyje ar bet kur kitur, nes, ištyrę save, mes rasime mums nepavaldų įstatymą – nuodėmę ir mirtį.
Kai Jėzus atėjo krikštytis pas Joną Krikštytoją, kiti Trejybės asmenys paliudijo apie Jį. Tėvas tarė žodį, o Dvasia nusileido lyg balandis ant Jo. Po to visu Jo žemišku gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu mums buvo parodyta, į ką turi krypti mūsų žvilgsniai, jei norime sulaužyti tai, kas mus žlugdo ir žudo. Tik Kristuje yra išgelbėjimas ir susitaikymas.
Šiandieniame pasaulyje nėra populiaru kalbėti apie nuodėmę, tačiau nuo to nuodėmė neišnyko. Ji išnaikinama Kristaus krauju, tikėjimu, per atgailą. Tad mes, krikščionys, atgailaudami nešame savo širdis Viešpačiui, kuris vienintelis gali jas nuvalyti ir išlaisvinti. Ir tai yra didžiulė Dievo dovana, nes Jis mus pirmas pamilo ir mes, pasitikėdami Jo meile, prie jo prieiname ir priimame atpirkimą.
Tad, iš vienos pusės, krikščionis nusimena dėl savo silpnumo ir netobulumo. Tačiau toks nusiminimas nėra beviltiškas, bet dar labiau artina mus prie Dievo. Per kūniškus ir dvasinius išbandymus, per skausmą, kuris neretai net artimiausiems žmonėms nėra matomas, mums dovanojama neįkainojama patirtis ir suvokimas, kad brangiausia, ką turime, kuo galime pasitikėti – tai Kristus. Kai išsisklaido prietarai, saviapgaulė; kai nuodėmės vaisiai kartina gyvenimą ir subyra įvairiausius pavidalus turintys stabai, mums atsiskleidžia mylintis Kristaus veidas, Jo širdis, Jo meilė, kuria tikrai galime pasikliauti.
