Iš tiesų, iš tiesų sakau tau:
kai buvai jaunas, pats susijuosdavai
ir vaikščiojai, kur norėjai.
O pasenęs tu ištiesi rankas;
kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.“
Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ (Jn 21,15-19)
Prisimename, kaip Petras dar visai neseniai tris kartus išsižadėjo Jėzaus, kai šis buvo suimtas. Nors prieš tai apaštalas degė uolumu ir troškimu sekti ir apginti Viešpatį. Dabar Petras tris kartus išpažįsta meilę Kristui.
Kodėl Viešpats, papusryčiavęs kartu su mokiniais, „spaudžia“ Petrą klausimu: „Ar mane myli?“ Tai gali pasirodyti net kaip noras pažeminti apaštalą ar parodyti nepasitikėjimą juo. Tačiau taip nėra. Juk Jėzus ir mūsų klausia dažnai, ir mes atsakome. Kiekvieną kartą prieš priimdami Kristaus kūno ir kraujo sakramentą mes tampame panašaus pokalbio dalyviais.
Dievo Žodis mums nurodo vienintelį būdą, kaip galime susitaikyti su Dievu ir gauti nuodėmių atleidimą. Tai – išpažintis. Mes Viešpaties akivaizdoje išpažįstame savo žinomas ir nežinomas nuodėmes. Ne stengiamės jas pamiršti, ne nuo jų pabėgti (kas neįmanoma), bet prisimename ir išpažįstame. Ir Viešpats, būdamas ištikimas, mums atleidžia, nes pats užnešė mūsų kaltes ant kryžiaus.
Jėzaus klausimas „Ar myli?“ niekaip nesusijęs su popkultūrai būdingu sentimentalumu, bet, greičiau, pasirengimu mylėti taip, kaip Kristus pamilo – viską atiduoti, net savo gyvybę, garbę, turtą – dėl Viešpaties.
Jėzus, klausdamas Petro, ar šis myli Jį labiau nei kiti, veda į nuodėmių atleidimą ir susitaikymą. Petras, tris kartus išsižadėjęs Kristaus, dabar ant ežero kranto tris kartus išpažįsta Jam ištikimybę. Jis yra priverstas prisiminti savo silpnumą, bet dėl to jis nepaniekintas ir neatmestas, bet išgirsta įgaliojimus. Jis turi akimirką liūdėti, kai Viešpats atveria širdies skausmą, tą baisią dėmę, bet kartu yra sutaikomas.
Iš pirmo žvilgsnio šiame pokalbyje dėmesys nejučiomis užkliūva ir pasilieka ties Petru – dėl jo dramos, išgyvenimo, išpažinimo. Tačiau visko centre yra prisikėlęs Kristus.
Jėzaus klausimas „Ar myli?“ niekaip nesusijęs su popkultūrai būdingu sentimentalumu, bet, greičiau, pasirengimu mylėti taip, kaip Kristus pamilo – viską atiduoti, net savo gyvybę, garbę, turtą – dėl Viešpaties.
Čia meilė – troškimas sekti Viešpačiu iki pabaigos, kuri vienokia bus Petrui, nukryžiuotam dėl Kristaus, kitokia evangelistui Jonui – sulaukusiam gilios senatvės. Bet jiems bendra – ištikimybė. Jėzų Kristų jie labai brangino ir jokiu būdu nenorėjo Jo palikti ar netekti. Visu savo gyvenimu jie atsakė į Kristaus meilę, taip paliudydami Evangeliją ir prisiartinusią Dievo Karalystę.
Mes, Bažnyčios žmonės, mėgstame sverti kitų tikėjimą. Nesakau apie regimus kitų gyvenimo aspektus, kurie gali būti ir neteisingi, ir nuodėmingi ar mums tiesiog nepriimtini. Apie juos kita kalba. Turiu galvoje tai, kad norime pasverti kito žmogaus tikėjimą, jo rimtumą, jo ištikimybę Kristui. Stebime ir stebimės, ar mūsų brolis ir sesuo tikrai ištikimai tiki.
Drauge persunkiame save begale abejonių – gal vienas Bažnyčioje iš neturėjimo ką veikti, kitas – nes viską praradęs, trečias matyt turi naudos ir t. t. Mes lengvai leidžiame savo širdims ir protams nuspręsti apie kitų dvasinį stovį, pašaukimą ir intencijas, tarsi tai būtų mūsų užduotis nuo paties Dievo.
Bet Viešpats mus kaip Petrą sugauna, sulaiko ir pastato į vietą klausimu: „Ar myli mane labiau negu šitie?“ Taip Jėzus priverčia pažvelgti į savo sielą, į daugybę nuodėmės ir netikėjimo akimirkų, į puikybę ir atšiaurumą artimo atžvilgiu. Primindamas Jis nori atviro susitikimo, kad viskas vyktų tiesoje. Taip, prisiminę ir išpažinę savo kaltes, mes su dėkingumu priimame atleidimą ir susitaikymą, dovanojamą Viešpaties.
Nurodydamas Petrui ganyti (maitinti) aveles, Jėzus aiškiai pasako, kad tai Jo avelės, o maistas – Jo Žodis, Jo Kūnas, Jo Kraujas. Tad priimdami Viešpatį, mes suvokiame, kad esame Jo, kad Bažnyčia yra Jo, mūsų broliai ir seserys yra Jo. O Jis yra mylintis Viešpats.
