Kasdienė duona – svarbiausia, kas reikalinga mūsų kūniškos gyvybės palaikymui. Maistas tol neatrodo svarbus, kol yra perteklius, bet tereikia dienų ar vos valandų, kai maisto trūkumas, o ypač perspektyva, kad jo neatsiras, ima kelti baimę ir realią grėsmę mūsų gyvybei.
Kasdienis valgis taip pat priimamas atitinkamai – sunkmečiu vertinamas kiekvienas kąsnis ar trupinys, o gerovės metu tampame išrankesni, norime patirti įvairesnių skonių, aromatų ar gaminimo galimybių. Visa tai nėra blogai, kol tai darome su padėka ir vienodai Kūrėją pagarbiname tiek už kuklų, tiek už prabangų davinį. Kaip bebūtų, mes turime triūsti, kad save ir artimuosius išmaitintume, aprengtume ir kitaip aprūpintume.
Izraelio tauta, keliaudama per dykumą, dovanai iš Dievo malonės galėjo rinktis manos. Tiek, kiek reikia kiekvienam tai dienai, nieko nepasilaikant rytojui (išskyrus šabą). Kas nepaklausė paliepimo, maistą turėjo išmesti, nes šis kitą rytą sugesdavo ir sukirmydavo taip, kad dvokdavo ir nebebuvo tinkamas valgiui.
Mes taip pat trokštame iš gyvenimo prisirinkti kuo daugiau, tikėdamiesi bent minimaliai užsitikrinti ateitį. Rinkdamiesi kasdienę duoną, ne visuomet kreipiame dėmesį į kokybę ir reikalingumą, tad nemenką dalį gyvenimo eikvojame nebūtiniems ar net kenksmingiems dalykams įsigyti ir vartoti. Bet kuriuo atveju, niekas negali ne tik suteikti amžinojo gyvenimo, bet net to laikinojo pakreipti, kad šis būtų be skausmo, ligų, netekčių ir baimės.
Rinkdamiesi kasdienę duoną, ne visuomet kreipiame dėmesį į kokybę ir reikalingumą.
Jėzus pasakė, kas Jis yra. Duona. Nėra suprantamesnio įvaizdžio. Nuo vaiko iki senelio – visi žino, kas tai yra. Jėzus mums primena keliaujančius izraelitus, kurie dykumoje buvo maitinami mana, bet mirė. Jėzus parodo, ką mes turėjome iki Jo, ir ką atneša Viešpats. Jis atneša amžinąjį gyvenimą.
Priešingai nei mana (visa, ką turime), Gyvoji Duona negenda, Ja neįmanoma persivalgyti ar per daug prisirinkti. Auka, kurią Viešpats įvykdė už pasaulio nuodėmes, iki pasaulio pabaigos bus galiojanti ir kiekvienas, kuris ja pasikliaus, gyvens.
Nuostabiausia, kad Jėzus Kristus savo kūnu tiesiogine ir praktine prasme teikia gyvybę Komunijoje, tuo pačiu kūnu ir krauju aplankydamas savuosius, taip suteikdamas dovaną ir galimę kiekvienam valgyti ir nemirti – dalyvauti Avinėlio puotoje. Todėl besirūpindami begale kasdienių dalykų, ypač duonele kasdiene, atminkime Duoną, teikiančią amžinąjį gyvenimą ir leidžiančią širdims patirti tikrą gailestingumą, kai nuodėmės atleidžiamos ir gyvenimas paties Kristaus prisilietimu atnaujinamas.
Ryt švęsime Kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Dėl įvairių priežasčių šventes kiek pritemdo nesusikalbėjimai, bet svarbiausia, kad netemdytų nevilties ir beprasmybės jausmas, kuris gali labai greitai atsirasti bet kurioje visuomenėje. O jis tikrai apima, kai atsisakoma gyvybės Duonos – Kristaus, tik tam ir atėjusio į pasaulį, kad turėtume gyvenimą, apsčiai turėtume.
Linkiu, kad mūsų širdys ilgėtųsi Kristaus. Ir mąstydami bei svajodami apie savo šalį, jos ateitį bei dabartį, nepamirštume, jog gyvybę teikianti Duona pati nužengė pas mus. Svarbu, kad nebijotume Ja sotintis.
