Jėzaus žemiškosios kelionės misija ėjo į pabaigą. Pranešęs apie tai mokiniams, Jis pakėlė akis į dangų, į Tėvą iš kurio buvo atėjęs. Atėjo šlovės valanda. Drauge su Jonu mes jau žinome, kaip Mesijas bus pašlovintas, nors mokiniams tai dar buvo nesuprantama. Skaudus tas Jo pašlovinimas – mirtimi už miesto vartų drauge su nusikaltėliais.
Ne taip mes norėtume kalbėti ir ne taip pašlovinti būti, kai koks darbas eina į pabaigą. Evangelija pagal Joną mums atskleidžia jaudinančią Sūnaus pokalbio su Tėvu akimirką. Ir čia Viešpats meldžia tiek už save, tiek už mus. Tėvo meilei ir globai Jis paveda savo Bažnyčią, kuriai teks perduoti tai, kas jai apreikšta – kad Jėzus yra Mesijas, atėjęs sutaikyti pasaulį su Dievu.
Kai kas praėjusį, XX amžių vadino absurdiškų lūkesčių amžiumi. Tai vienas iš daugelio, bet taiklus apibrėžimas. Panašu, kad bent jau pirmajai XXI amžiaus pusei toks apibrėžimas bus ne mažiau tinkamas. Ir ko gi nesitikėta praėjusiame šimtmetyje?
Visuomenėse norėta pasiekti visuotinę taiką, naujomis pakeisti pasenusias santvarkas, užtikrinti visų žmonių lygybę. Pavieniai žmonės taip pat įtikėjo savo neribotomis galimybėmis, kūrybinėmis galiomis ir būsima asmenine ekonomine gerove. Kai kam tie lūkesčiai išsipildė, bet daugelį lydėjo ir tebelydi nusivylimas dėl netobulo pasaulio ir nesąžiningų žmonių.
Jėzus žinojo, kokiame pasaulyje Evangelijai teks plisti, ir kad pasaulis, žmonija nebus Mesijui svetinga, kaip nebuvo svetinga ir Jam kūnu gyvenant tarp žmonių.
Taip pat Jis pažadėjo, kad Evangelija – tai palaiminimas, amžinasis gyvenimas, o kartu ir kryžius, kurį paėmus reikia nešti iki galo. Taip pat tai ypatinga gyvenimo kelionė, turinti savybę, kurios pasaulis negali duoti – viltį.
Ne nepagrįstas optimizmas, bet pažadėta ir kasdien išpildoma viltis. Ir jei pasaulis kovodamas už demokratiją sukuria vis naujas diktatūras, kovodamas už švarią gamtą dar labiau ją ardo, kovodamas už lygybę absoliučią daugumą pasaulio gyventojų paverčia politikų, korporacijų bei bankų vergais ar įkaitais, tai Viešpats įvykdo tai, dėl ko atėjo – dovanoja gyvenimą, jo pilnatvę.
Palmių (Verbų) Sekmadienis, kuomet Jėzus su džiūgaujančia minia įžengia į šventąjį miestą, mums primena ne tik Didžiosios savaitės pradžią ir Jo kančią, bet ir tai, kad visa Jis padarė dėl mūsų ir kad Jo troškimas, jog visi gyventų vienybėje su Dievu, niekur nedingo, bet yra gyvas. Tad ir Jo atėjimas yra mūsų kasdienybės dalis.
Prieš praėjusią savaitę įvykusią Anglikonų bažnyčios vadovo Kenterberio arkivyskupo Justino Welby intronizaciją įvairiose Anglijos miestų bažnyčiose žmonės buvo kviečiami maldai. Tylos maldai už Arkivyskupą ir už Bažnyčią.
Lyg ir nieko ypatinga, žmonės tiesiog buvo prašomi ateiti į bažnyčią ir pagal savo galimybes bei nusiteikimą pabendrauti su Dievu. Sekuliarioje aplinkoje tai buvo kiek drąsus žingsnis, tačiau tai, kas vyko, nustebino tiek patį Justiną Welby, tiek jo aplinkos žmones.
Tūkstančiai žmonių rinkosi bažnyčiose. Vieni kelioms minutėms, kiti ištisai dienai. Pasirodo, kad net nemažai daliai tikinčiųjų tai buvo nauja patirtis arba to, ką jie jau žinojo, atnaujinimas.
Jie atėjo į bažnyčias, nuo seniausių laikų esančias ir laukiančias kaimynystėje, susikaupė asmeninei maldai ir suvokė, kad Dievas nuo jų niekuomet nebuvo pasitraukęs, bet jie nuo Viešpaties pabėgo į savo kasdienybę, nuodėmę ir baimę.
Daugelis sugrįžo pas Kristų, kuris atliko visą sutaikinimo tarnystę ir su meile kviečia kiekvieną žmogų vienytis su Juo.
Mesijo malda, kuria Jis atsiduoda Tėvo valiai, vėl kreipia mūsų žvilgsnius į Jį, per kurį mes pažįstame Tėvą ir kuriame apsireiškė visa Dievo šlovė. Jame turime nekintančią Dievo meilę, Jo žodį ir artumą.
