Ir Jis jiems pasakė palyginimą: „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti. Iš tiesų sakau jums: nepraeis ši karta, iki visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.“ (Lk 21,25-33)
Kadaise teko bendrauti su garbingo amžiaus buvusiu cirko akrobatu, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido balansuodamas ant lyno dideliame aukštyje. Natūralu, kad man, paprastam, žeme vaikščiojančiam, žmogeliui, iškilo elementarus klausimas: kaip jūs ten aukštai jausdavotės, kaip išbūdavote? Juk vien žiūrint į tokius triukus apima baimė ir nesaugumo jausmas. Lyg ir pats susitapatini su kažkur palubėje pakibusiu linksmintoju ir įsivaizduoji kaip nelabai gerai bet kurią akimirką viskas gali pasibaigti. O tai ką jau kalbėti apie patį ekstremalų linksmintoją! Artisto atsakymas, nors mažai mane įtikinantis, vis dėlto buvo patikimas, nes pagrįstas daugiamete patirtimi: svarbiausia žvelgti tiesiai į priekį ir nesidairyti nei į kairę, nei į dešinę, nei žemyn.
Koks paprastas būdas ne tik išlikti, bet kurti ir dalintis savo gabumu su kitais. Ne kiekvienam lemta tokiais dalykais užsiimti, bet patarimas labai krikščioniškas ir išties evangelinis.
Koks paprastas būdas ne tik išlikti, bet kurti ir dalintis savo gabumu su kitais.
Antrąjį Advento sekmadienį prisimename ne tai, kas buvo, bet – kas bus. Tai bus paskutinis Adventas – Žmogaus Sūnaus atėjimas. Skaitant eschatologinius pasakojimus, daliai krikščionių kyla noras tapti išskirtiniais pasaulio pabaigos pranašais. Vienas regi vieną ženklą, kitas – kitą, dar trečias įžvelgia visą komplektą ženklų, kad viskam, kas regima, ateina galas. Esu tikras, kad spėjamos datos niekada nepasitvirtins, nes tai ne žmogaus sprendimas ir ne žmogaus reikalas, kada toji diena ateis. „Pranašai“, skleisdami savo fantazijas, silpnatikiams prisistato kaip ypatingi Dievo pasiuntiniai, nors nėra tokie.
Kaip bebūtų, grėsmių, neįprastų kosminių reiškinių, persekiojimų akivaizdoje mes norom nenorom savęs ir Viešpaties paklausiame: o gal jau? Na ir kas būtų, jei Viešpats atsakytų: Taip. Jau! Daugelis Dievo atsakymą suvokia savo mirties patale, nes niekas jų nebelaiko prie materialaus pasaulio.
Ką Jėzus norėjo pasakyti, glaustai papasakodamas apie būsimą galingą įvykį? Jis norėjo savuosius nuraminti ir parodyti, kokia laikysena krikščionys turi žiūrėti į visa, kas vyksta. Kai tautos blaškysis, kai žmonės džius iš baimės, „atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“. Tiek Viešpaties atėjimas, tiek materialaus pasaulio pabaiga sutinkama skirtingai. Vieniems tai kaip lenkiškas kelio ženklas „Koniec“, reiškiantis tiek pabaigą, tiek galą. Kitiems – išvadavimas.
Advento laike esame raginami vėl „pasverti“ savo tikėjimą ir būti sąžiningi tiek prieš save, tiek prieš Viešpatį, atsakydami į klausimą, kur nukreiptas mūsų žvilgsnis ir kiek vilties esame sudėję į Jį, o kiek – į save bei mus supantį pasaulį. Arba – kiek mūsų sielos įsitraukia į pasaulio nerimą, o kiek atsiduoda Dievui, Jam patikėdamos visą viltį. Linkiu, kad leistume Kristui nuimti netikrumo ir baimės naštą nuo mūsų širdžių ir pakeisti ją begaline Jo meile, kurios niekas nebesudrums po Žmogaus Sūnaus sugrįžimo.
