Nemaloniai ir nesuprantamai skambėjo žmonėms Jėzaus žodžiai, kad Jis turėsiąs pasitraukti nuo jų. Koks gi Jis mesijas ar Dievo siųstasis, jei pats kalba apie savo mirtį. Argi laukiamas Mesijas neturėtų amžiams atkurti išrinktosios tautos karalystės? Argi Jam neturėtų būti suteikta absoliuti galia valdyti tautas?
Dar neparodytas ir neapreikštas kryžius kėlė pasipiktinimą ir nuostabą. Dar didesnį pasibaisėjimą jis kėlė nuo Golgotos kalno. Ir taip iki mūsų dienų. Ir vienas pirmųjų mums žinomų krucifiksų (kryžių su Nukryžiuotojo atvaizdu) yra sukurtas ne Bažnyčioje ar kokioje kitoje krikščionims šventoje vietoje.
Tai buvo pasityčiojimas iš Kristaus ir Kryžiaus, nes, manoma, romėnų kareiviai, norėdami pasišaipyti iš kolegos krikščionio tikėjimo, akmenyje išraižė kryžių su nukryžiuotu asilu. Matyt, jautėsi padarę kažka sąmojingo. Kaip ir šiais laikais, kai joks religinis simbolis tikriausiai nėra tiek išniekintas, kaip kryžius. Ir tie, kurie niekina, kaip visuomet jaučiasi sąmojingi ir originalūs.
Bet mes, krikščionys, tokios nuostatos bijoti neturėtume. Tokia ji buvo dar Viešpačiui vaikštant ir mokant šioje žemėje. Kristaus kryžius visuomet suskirsto žmones į tuos, kuriems jis yra pasmerkimo ir sunaikinimo ženklas, ir tuos, kuriems tai – išgelbėjimo ženklas. Vieni kryžiuje mato beprasmę mirtį ir piktinantį bejėgiškumą, į tai perkeldami savąją mirties baimę ir nerimą. Kiti kryžiuje regi gyvenimą ir Dievišką galybę bei kilnumą.
Žmonių galia pasireiškia vienokia ar kitokia prievarta. Nors ir gero linkėdamas, žmogus siekia priversti kitus vykdyti savąją valią. Tėveliai – vaikus mokytis ir klausyti, valstybė – piliečius paklusti įstatymui ir t. t. O ką jau kalbėti, kai siekiama piktų kėslų. Tuomet žmonės naikina vieni kitus, atima turtą, garbę, sveikatą, savigarbą.
Regėdami kryžių matome visiškai kitą vaizdą. Jame nėra Dievo prievartos. Jame yra priminimas, kad žmogaus nuodėminga ranka, pajuodusi širdis ir aptemęs protas sukilo prieš Viešpatį. Kryžiuje Dievas iš mūsų nieko nepaima – tik nuodėmes – ir nereikalauja, bet atiduoda. Kryžiuje Dievas išpildo meilę.
Jėzaus raginimas izraelitams vaikščioti šviesoje per apaštalą Joną pasiekė mus. Jis neprarado aktualumo, nors klausytojų supratimas ir skiriasi. Tuometiniam klausytojui Jėzus linkėjo naudotis pačia unikaliausia nuo Visatos sutvėrimo iki pabaigos galimybe atpažinti Jį – įsikūnijusį Dievą, nužengusią Šviesą. Suvokti Jame parodytą Dievo meilę.
Mums tai – raginimas išgirsti Evangeliją, kol dar galime išgirsti, atsiverti šviesai, kol dar galime atsiverti ir dėkoti Tėvui už Sūnaus auką, per kurią tampame ir esame Šviesos vaikai.