Liudijimas – svarbus reiškinys, lydintis mus visą gyvenimą. Dokumento pavidalu – tai gimimo, krikšto, santuokos, sveikatos, verslo ir kitokie liudijimai.
Veiksmo pavidalu – tai patirtos tikrovės, tiesos skelbimas gyvenime, o kai kada ir teisme. Kad ir koks būtų, liudijimas susijęs su faktu. Tai – ne faktų interpretacija, ne fantazija ar troškimai, bet pasakymas, kas įvyko.
Šiandien skaitome Jono žodžius Jėzų ir apie tai, kad jis pamatė ant Jėzaus nužengiančią Dvasią. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus. Visa krikščionybė yra ne kas kita kaip liudijimas apie Dievo meilę žmonėms Jėzuje Kristuje. Vieniems tokia žinia yra gyvenimo pamatas ir pagrindas, kitiems – svetimas, nepakenčiamas dalykas, bet ji tokia išliks iki amžių pabaigos.
Aktyvūs antikrikščionys save pastiprina tariamai vis naujais argumentais prieš tikėjimą ir Dievą (nors šioje srityje nepasižymima fantazijos pertekliumi), skaičiuodami krikščionių padarytas istorines ir dabartines nuodėmes, neatitikimą visa niveliuojančioms ideologijoms ar žurnalų madai. Įprastas galutinis „argumentas“ yra prievarta. Vien 2012 metais dėl tikėjimo pasaulyje buvo nužudyta daugiau nei 100 000 krikščionių (!).
Šiuo požiūriu Bažnyčiai fantazijos nereikia, kaip nereikia išrasti nieko naujo, nes ji pastatyta ant liudijimo, ant fakto ir rodo viena kryptimi – į Trivienį Dievą. Kaip ir Jonas neliudijo savo darbų, bet liudijo tai, ką matė darant Dievą. Per amžius gali pasikeisti dalis apeigų, kalba, kuria Viešpats garbinamas, bet nepasikeis liudijimas to, ką Dievas padarė. O jei pasikeis, tai jau bus nebe Bažnyčia.
Laisvo žmogaus ypatybė – jo valia ir asmenybė. Ar jis bus minioje, ar vienas, jis žino, kas jis yra ir ką daro, ir kad tai – jo pasirinkimas bei apsisprendimas. Tokios valios neturi ir neturės vykdytojai – nei buvę, nei esantys.
Šiandien prisimename Sausio 13-osios įvykius ir aukas. Tai taip pat yra liudijimas. Matome, kiek pastangų reikia norintiems išniekinti aukas, laisvės kovotojus ir visą tautą. Melui reikalingi vis naujesni „argumentai“, o tiesai jų nereikia, nes mes liudijame, ką matėme. Ir tas liudijimas atviras bei tikras, kaip atviri ir tikri veidai bei rankos buvo saugojusių Parlamentą, televiziją, spaudos rūmus ir kitus atkurtai valstybei svarbius objektus.
Budeliai negali būti atviri. Nuo seniausių laikų jie maskuodavo savo veidus, idant žmonės gatvėje jų neatpažintų. Jie nebuvo laisvi žmonės – vieni amatininkai, kiti atsitiktine tvarka valdovų parinkti, bet visais atvejais jie buvo svetimos valios vykdytojai. Tokie buvo ir tankuose pasislėpę, į neperšaunamas liemenes įsisukę ir apsiginklavę vergai, puolę laisvuosius. Žinoma, kaip niekingiesiems ir pridera, tai jie darė naktį, tamsoje. Vergai yra ir tie, kurie vis bando paskelbti, kad laisvieji patys traiškė bei žudė laisvuosius.
Laisvo žmogaus ypatybė – jo valia ir asmenybė. Ar jis bus minioje, ar vienas, jis žino, kas jis yra ir ką daro, ir kad tai – jo pasirinkimas bei apsisprendimas. Tokios valios neturi ir neturės vykdytojai – nei buvę, nei esantys.
Jų likimas yra melas, o nusiraminimas – mintis, kad gerai sugebėjo įvykdyti šeimininko įsakymus. Tad prisimindami Sausio 13-osios įvykius, mes prisimename ir savo, laisvų žmonių, laisvos iš įvairių tautybių, tikėjimų ir pasaulėžiūrų žmonių susidedančios tautos apsisprendimą ir valią patiems pasakyti tai, ko norime.
Laisvė tiesoje nuima pančius ir visus suvienodinantį dryžuotą kostiumą, taip atidengdama daugelį dalykų, kurie nebuvo matomi. Bet laisvojo valia yra priimti sprendimus dėl savęs ir savo artimo, kad blogybės, kiek tai nuo jo priklauso, prasišalintų. Žinia, greta egzistuoja ir pagunda, šnabždesys, esą tik tapęs vergu galėsi sočiau gyventi.
Visa, kas vyksta pasaulyje, turi giliausius dvasinius pagrindus ir prasmę. Mes, krikščionys, suvokiame, kad kova dėl laisvės visuomet yra sunki ir nuolatinė. Ypatingai dėl vidinės, sielos laisvės, nes pagundų užsidėti pančius visuomet yra begalė. Todėl žvelgiame ne į save, o į Tą, kuris mus tikrai išlaisvina.
