Napoleonas Bonapartas yra pasakęs: „Jei nori padaryti kažką gerai – daryk pats.“
Šiais laikais tai kone tapo gyvenimo aksioma, nors ir paradoksalia. Žmogus kaip ir įtikėjęs savo jėgomis ir galia išspręsti visas problemas, negali apsieiti be kitų žmonių – psichologų, socialinių darbuotuojų, kažkieno sukurto kompiuterio ar interneto ryšio, ar kažkieno (dažnai – nesvarbu, kieno) straipsnio, kaip surasti tinkamą sprendimą sveikatos gerinimui, bandelių kepimui ar gyvenimo prasmės paieškoms.
Kad ir ką darytų ar spręstų, žmogus turi pojūtį, kad tai padarė jis pats. Na, jei rezultatai netenkina, tuomet, be abejo, jis nekaltas – tai gydytojų, politikų, kunigų, tėvų ar net Dievo kaltė. Bet jei kas pasiekta, tai, be abejo, – jo paties nuopelnas.
Jėzus, atsakydamas, kad per neregį turi apsireikšti Dievo darbai ir kad Jis yra pasaulio šviesa, peržengia mūsų teisingumo ir „pasidaryk pats“ (arba „padėk pats sau“) nuostatas bei supratimą.
Štai aklas žmogus, kuris visą gyvenimą nematė nei šviesos, nei šešėlių. Kuo jis galėjo pasikliauti? Tik pačiu savimi, kad išėjęs į tinkamą vietą tinkamu metu galėtų suelgetauti pragyvenimui. Na, dar kažkiek – jį pažinojusiais žmonėmis, kurių gailestingumo galėjo tikėtis. Bet, žinoma, jo skaudus gyvenimas gulė ant jo paties pečių.
Praeinančio Jėzaus jis nei pažino, nei kvietė. Viešpats prie jo priėjo po to, kai kažkas paklausė nuo neatmenamų laikų rūpimo klausimo: „Kodėl jam taip atsitiko? Kodėl jis baudžiamas? Ar dėl tėvų, ar dėl savo, dar negimusio, nuodėmių?“
Tai svarstymas, kuris nesvetimas daugeliui tikinčiųjų, ypač tada, kai, regis, Dievo pagalba niekada neaplankys. Ir tame yra šioks toks žmogiškas aiškumas – arba žmogus kaltas, arba ne. Arba baudžiamas, arba ne. Panašiai skamba ir teisėjo nuosprendis – kaltas arba nekaltas. Vienu atveju – bausmė, kitu – laisvė.
Bet Jėzus, atsakydamas, kad per neregį turi apsireikšti Dievo darbai ir kad Jis yra pasaulio šviesa, peržengia mūsų teisingumo ir „pasidaryk pats“ (arba „padėk pats sau“) nuostatas bei supratimą.
Jėzus tiesiog atvėrė neregio akis, kai šis nusiplovė Siųstojo tvenkinyje. Neregiui nei buvo kalbama apie jo ar tėvų kaltę, nei moralizuojama, nei aiškinamasi. Tiesiog padaryta. Ir tai įvyko net pačiam vargšui nesitikint tokios pagalbos. Juk kas dar gali padėti ir suprasti žmogų, esantį tokioje situacijoje? Tik jis pats turi gyventi ir kažkaip išgyventi su savo skausmu bei savo negale. O čia štai – keletas paprastų veiksmų ir vienas paliepimas, ir viskas išspręsta. Per kelias akimirkas tema buvo išsemta, o ir paties klausimo kaip ir nebeliko.
Tas pats Jėzus yra gyvas ir šiandien. Ir nors mums atrodo, kad tam tikromis aplinkybėmis niekas nebegali padėti, Jis yra tas, kuris nepraeina pro šalį, bet atveria mums akis. Kai prieiname prie Siųstojo – pasveikstame.
Jėzaus malonė nėra lemta mūsų pačių teisumo ar nuodėmių. Jo meilės nelemia mūsų gyvenimo aplinkybės. Ir Jo gailestingumas ir noras, kad regėtume Jį – tikrąją Šviesą – niekuomet nebuvo išblėsęs. Svarbu, kad nepasiliktume dvasinėje tamsoje, svajodami, kad viską geriausiai padarysime patys, ir laukdami nežinia ko.
Verčiau išgirskime, ką Jis sako, ir priimkime Jo pagalbą, kuri visuomet ateina tinkamu metu. Nes, kaip ir tas aklasis, be Kristaus mes negalime nieko.
