Izraeliui Dievas nebuvo kažkas paslėpto, nepažinaus. Nuo patriarchų laikų Jis atvėrė tautai savo širdį ir sumanymą. Žmonėms Jo valia nebuvo kokia nors paslaptis.
Taigi, Dievas kalba žmonėms, kurie turėtų Jį pažinoti, Jo balsą atpažinti, pagal Jo valią taikoje ir ramybėje gyventi. Bet savo tautai Viešpats tapo lyg svetimas, lyg kažkas, kas pagal tam tikrą formulę turėtų išpildyti žmonių lūkesčius, nuraminti sąžinę ir garantuoti saugų gyvenimą.
Dievas kalba, kad žmonės pasitiki Šventykla – apeigomis. Taigi tauta manė pažįstanti Dievą, bet daugelis Jo nebepažinojo. Gyvenimą su Dievu ir pagal Jo valią jie pavertė gyvenimu pagal savo valią ir įgeidžius, įsivaizduodami, kad šventa vieta su kunigais užtikrina, kad gyvenime yra viskas tvarkoje. Jie buvo tikri, kad pažįsta tiesą, bet tai tik įsivaizdavimas, savęs apgaulė. Jie manė, kad žino ir pažįsta, bet jau nebežinojo ir nebepažino.
Šiuo požiūriu pasaulis nedaug pasikeitė. Gyvename laike, kai daugelis net neklausia Poncijaus Piloto klausimo: „Kas yra tiesa?“ Šiandien nebereikia faktų ar argumentų. Svarbiausia, kas ir kaip ką nors pasakė, o tada tai visuotinai priimama kaip savaime suprantamas dalykas. Ir tik vadybininkų bei viešųjų ryšių spcialistų sumanumas lemia, kad kokio nors žinomo suaugusio žmogaus sentimentalios banalybės apie taiką, dvasingumą, savęs ieškojimą bei originalumą taptų visuotiniu tikėjimo išpažinimu. Nekalbant apie organizuotas reklamines kampanijas ir panašius dalykus.
Mes, krikščionys, visa tai lyg ir žinome, bet taip pat lengvai pasiduodame bendrai netikros ramybės ir dirbtinio streso nuotaikai, prie savo gyvenimo pridėdami Bažnyčią kaip tam tikrą garantą paramai iš „ano pasaulio“ ar kokį svarų rekomendacinį raštą.
Mes, krikščionys, visa tai lyg ir žinome, bet taip pat lengvai pasiduodame bendrai netikros ramybės ir dirbtinio streso nuotaikai, prie savo gyvenimo pridėdami Bažnyčią kaip tam tikrą garantą paramai iš „ano pasaulio“ ar kokį svarų rekomendacinį raštą, kai/jeigu iš tiesų amžinybėje teks susitikti (o gal – susidurti?) su Dievu. Patogi, per daug neįpareigojanti krikščionybė daugeliui yra tapusi optimaliu gyvenimo sprendimu.
Tokį nusiraminimą Dievas aiškiai įvardija „nepagrįsta viltimi“. Nei mūsų pačių ar aplinkinių nuomonė apie mus, nei prisiverstinis sudalyvavimas liturgijoje iš esmės mums nieko neatneš. Tol, kol nesuvoksime esminio Dievo vaikų iššūkio ir privilegijos – gyventi su Dievu, vykdyti Jo valią, garbinant ir dėkojant už Jėzaus Kristaus nuopelną.
Čia per pranašą Viešpats mus ragina apsidairyti ir pažvelgti, ar tikrai visa, kame gyvename, bent kiek atspindi ir liudija Dievo meilę žmonėms, Kristaus dovanotą ramybę ir džiaugsmą? Tai klausimas tiek kiekvienam mūsų asmeniškai, tiek visai Bažnyčiai. Kaip ir Jeremijo laikų izraelitai mes mėgstame savo širdyje vienodai pasveikinti tiek Dievą, tiek stabus. Tuo pačiu metu rūpintis šalies bei viso pasaulio reikalais ir atsainiai praeiti pro vargstantį žmogų. Iki smulkmenų suskaičiuoti artimo nuodėmes ir nematyti savo pačių tamsybės. Ir visam tam kiekvienas galime surasti tinkamus pasiteisinimus: „man ir pačiam sunku“, „čia kalta valdžia, vakarai, buvę okupantai, kunigai, blogi krikščionys“ ir pan.
Bet Viešpats ragina visiškai pakeisti gyvenimą. Ne reformuoti tam tikras gyvenimo sritis, bet pakeisti iš esmės. Kitaip – gyventi tikėjimu, nuolankiai įsiklausant į Viešpaties valią, priimant Jo malonę ir su meile bei tikru rūpesčiu žvelgiant į savo artimą. Mes patys esame neįgalūs visiškai pakeisti gyvenimo, jei neleidžiame Dievo žodžiui jo keisti, Kristaus kūnui ir kraujui – jo atnaujinti.
Tuomet apsidairę ne tik pamatysime, ko kažkas nepadarė arba padarė ne taip, bet kiek Viešpats yra suteikęs galimybių mums savo gyvenimu ir veikimu daugelį dalykų keisti, taip liudjiant, kad Dievo karalystė prisiartino.
