Kunigas daktaras Martinas Lutheris įtraukė Aaroniškąjį (kunigiškąjį) palaiminimą į pamaldų tvarką, taip įtvirtindamas tradiciją, kurios laikosi liuteronų, anglikonų, reformatų ir kitos bažnyčios – šiais žodžiais užbaigti pamaldas. Kaip pamaldos prasideda Trejybės invokacija Vardan Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, taip jos baigiamos trejopu palaiminimu.
Aarono palaiminimas – pats ankstyviausias palaiminimas, nustatytas Dievo tautai, kurį pradedant Aaronu įpareigoti tarti visi ateities kunigai. Pats Dievas šiuos žodžius ištarė ir pats Viešpats liepė jais laiminti Izraelio tautą.
Viešpaties palaiminimas ir apsauga – tai visa, nuo ko priklauso mūsų gyvenimas. Be tų dalykų neturėtume gyvenimo. Nes gyvybė, gyvenimas ir visa, ką mes šioje žemėje turime, priklauso Dievui ir nuo Dievo.
Šiandien jais laiminamas naujasis Izraelis, atpirktas ir sukurtas Kristaus krauju, taip pat prisimenant Jėzaus žengimą į dangų, kai Jis laimindamas atsiskyrė nuo savo mokinių. Ir, nors Viešpaties veidas nėra regimas akimis, tačiau Jo buvimas su mumis ir dieviškasis palaiminimas išlieka ir galioja.
Aaronas buvo pirmasis iš kunigų. Šiandien mes turime kitą Vyriausiąjį kunigą – Jėzų Kristų, kuris taip pat yra ir sutaikinimo auka. Tad tariamų palaiminimo žodžių galia ir prasmė slypi ne žemiškųjų kunigų lūpose ar tikėjime, bet pačiame Viešpatyje, per kurį kiekvienas galime tuos žodžius priimti asmeniškai ir kartu su visa Bažnyčia – Dievo tauta.
Pats Aaroniškasis palaiminimas yra labai artimas ir nukreiptas į kiekvieną jį išgirdusį, nes kreipiamasi vienaskaita – „tave“, o ne „jus“. Taigi išgirdęs šiuos žodžius tikintysis gali būti kuo tikriausias, kad šie žodžiai yra skirti būtent jam, ir pats palaiminimas skirtas jo gyvenimui.
Dažnai kartojami liturginiai tekstai aktyviam Bažnyčios nariui neretai tampa tokie įprasti, kad nejučiomis lyg nublunka jų prasmė, gylis ir svarba. „Nepraktikuojančiam“ tikinčiajam dar sunkiau (o gal paprasčiau?) – jis priima tai kaip kažką, ką kunigas turi neišvengimai sakyti ir sako, tačiau gal ne jam ir ne apie jį.
Bet įsiklausę į Žodį mes vėl atrandame jo neišvengiamą ir gilią sąsają su mūsų gyvenimu. Pirmoji palaiminimo ištarmė skelbia: “Viešpats telaimina tave ir tesaugoja tave!“
Kas yra Viešpaties palaiminimas? Tai – gyvenimas. Tai visiška priešingybė prakeikimui, kas reiškia mirtį. Viešpaties palaiminimas ir apsauga – tai visa, nuo ko priklauso mūsų gyvenimas. Be tų dalykų neturėtume gyvenimo. Nes gyvybė, gyvenimas ir visa, ką mes šioje žemėje turime, priklauso Dievui ir nuo Dievo. Tuo abejojama turint pakankamai turto ir sveikatos, bet įsitikinama, kai mūsų gyvybė bei gėris atsiduria pavojuje arba negrįžtamai prarandami.
Antroji ištarmė „Viešpats teapšviečia tave savo veidu ir tesie tau malonus“ mus nukreipia į gyvenimą šviesoje ir esminę evangelinę tiesą, kad dvasinė šviesa – tikėjimas – yra brangi Dievo dovana ir kad tik Jo malonė leidžia mums Jį pažinti ir priimti bei Juo džiaugtis. Kristuje turime užtikrinimą, kad Dievas visuomet atsigręžęs į mus. Ir jei Jo šviesa buvo prigesusi ir žvilgsnis nugręžtas (apie ką byloja trečioji ištarmė), tai baisiausiai tai įvyko Didįjį Penktadienį, kuomet Viešpats šaukė nuo kryžiaus: „Mano Tėve, mano Tėve, kodėl mane apleidai!“
Jėzus prisiėmė tai, ką turėjome patirti kiekvienas, bet būtent dėl Kristaus galime būti drąsūs, nes Dievas visuomet nori mums šviesti ir mus laiminti.
Trečioji ištarmė: „Viešpats tepakelia savo veidą į tave ir tesuteikia tau ramybę.“ Viešpaties žvilgsnis reiškia prielankumą ir meilę. Žvilgsnis nukreipiamas nuo to, kas netyra, bjauru, žema arba ant ko pykstama. Daugelis tautų turi pasakymus: „Nenoriu tavęs matyti!“ arba „Negaliu į jį (ją) žiūrėti!“
Tai parodo mūsų santykį su viskuo, kas mums vienokiu ar kitokiu būdu nepriimtina. Bet mes žinome, kad Dievas dėl Kristaus palankiai žvelgia į mus. Ir mums tereikia tikėjimu visa tai priimti, kad kasdieną, nepaisant kai kada sunkiai pakeliamų gyvenimo išmėginimų, galėtume patirti Viešpaties ramybę.
Tiesa, hebrajiškas šalom turi kur kas platesnę reikšmę, nei mūsiškis ramybė, nes tai – ir ramybė, ir taika, esant santarvėje su Dievu ir aplinkiniais. Tai – visiškas sutaikymas tarp Dievo ir žmogaus. Be jo jokia ramybė žmogui nėra įmanoma, nebent laikini nusiraminimai ar užsimiršimas.
Aaroniškasis palaiminimas yra palydėtas ir patvirtintas paties Dievo pažadu: „Taip jie tars mano vardą izraelitams, ir aš juos palaiminsiu.“ Kadangi Viešpaties malonė apsireiškė visoms tautoms, mes galime su džiaugsmu ir pasitikėjimu priimti šį palaiminimą, išeinantį iš Viešpaties širdies, užtikrinantį mus, kad Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia mūsų veikia mūsų gyvenimuose su meile.
