Abejojantis Tomas įkūnija mus – abejojančius ir besvarstančius. Jis yra įvaizdis visų, kurių tikėjimui reikalingi faktiniai įrodymai, apčiuopiamas, materialus pagrindimas.
Šiaip tikėjimas ir pasitikėjimas yra įdomūs dalykai, net kai nekalbame apie tikėjimą Dievu. Žiniasklaida mirga nuo pranešimų „mokslininkai nustatė“, „ekspertai teigia“, o milijonai tiki, kad tai tiesa, net nesigilindami – kas tai per mokslininkai ar ekspertai.
Kad ir mokslo atradimų srityje – vos ne kasdien skamba „sensacijos“ apie planetas, kuriose galbūt esanti gyvybė. Atsiranda ir diskutuojančių šiomis temomis, nepaisant, kad visa tai juk priklauso tikėjimo sričiai, nes jokių įrodymų šioje srityje nėra. Iš esmės, daugeliu dalykų, kuriais mes tikime – nuo mokslo atradimų iki politikų teiginių – tikime nepagrįstai, neturėdami jokių įrodymų, o kad ir turėtume, vargu ar į visus sugebėtume įsigilinti dėl kompetencijos stokos kažkurioje srityje. Tad lieka viena – pasitikėti.
Daugeliu dalykų, kuriais mes tikime – nuo mokslo atradimų iki politikų teiginių – tikime nepagrįstai, neturėdami jokių įrodymų.
Visa tai – kasdienis gyvenimas, tad ką bekalbėti apie aukštesnius dalykus. Dievas, Prisikėlimas, Išganymas. Net krikščionys abejonės akimirką pakartoja Jėzui tartus užrašytus minios žodžius: „Jei Tu Dievo Sūnus – parodyk mums ženklą.“ Taip Tomas, nepatikėjęs kitų apaštalų liudijimu, prabyla, kad tik prisikėlusio Viešpaties žaizdos įtikins jį Velykų žinia. Koks Tomas artimas abejojantiems! Daugelis pasakytų, kad jame atrado artimą skeptiko sielą ir net pakartoja Tomo žodį: „Kol nepamatysiu – netikėsiu.“
Abejojančio Tomo istorija be galo įdomi ir artima, bet iš Tomo aš mažai ką galiu pasimokyti, nes abejoti ir pats moku ne mažiau už šventąjį apaštalą, o gal ir daugiau. Net galima būtų susireikšminti, kad esu didesnis skeptikas už jį. Tačiau toks susireikšminimas būtų įdomus ir autentiškas tik man pačiam. Ir tai neilgai.
Todėl mane labiau jaudina, ką daro Jėzus. Būtent Jo veiksme ir žodžiuose atrandu gyvenimo pamoką. Jėzus nesmerkia Tomo, nemoralizuoja, bet parodo savo kūne kryžiaus padarytas žaizdas, atsiradusias ir dėl paties abejojančiojo išganymo. Jis ateina Tomui į pagalbą ir išgirsta išpažinimą: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“
Kristus pažįsta ir mūsų abejojančias širdis – ir kaip įstabu, kad jų neatstumia ir nepaniekina, bet pasitinka mus tokius, kokie esame, kantriai laukdamas, kada mūsų akys atsivers. Kurgi galime sutikti Jėzų, kaip pamatyti Jo žaizdas? Jis, durims esant užrakintoms, ateina savuoju Žodžiu ir Sakramentu, kreipdamas žvilgsnius nuo mūsų neįmantrių svaičiojimų ir klejonių prie Savęs. Juk gyvasis Žodis veikia iki šiol, kaip veikė ir kuriant pasaulį. Žodis mums parodo Jėzų, Jo žaizdas bei Prisikėlimą. Eucharistijoje tas pats Kristus mus pastiprina regimai, kai abejojame – ar Jo mirtis ir prisikėlimas tikrai įvykdyti už mus; ar Jo vardu tikrai man atleistos nuodėmės?
Abejodami nepasilikime susigūžę savyje, artinkimės prie Jo. Nelaukime akimirkos, kai „būsime geresni“, „giliau tikėsime“, „turėsime daugiau laiko“ ir pan. Tas laikas jau atėjo. Viešpats nori, kad dalyvautum Jo Prisikėlime ir pergalėje dabar. Ir tau skirtas pažadas: Palaiminti, kurie tiki nematę!