Mes, Lietuvos gyventojai, šiuo požiūriu turime ypatingą istorinę patirtį, kur įvairiais amžiais ir aplinkybėmis galėjome ir galime komunikuoti keliomis kalbomis. Visa tai buvo ir yra daugiau, negu kalbų pažinimas. Tai – ir kultūros, pasaulėžiūros, tikėjimo ir kitų dalykų, būdingų skirtingom tautom, gyvenančiom su mumis ar šalia mūsų, suvokimas bei pajautimas.
Režisierius J.Miltinis sakydavo, kad kiek žmogus moka kalbų, tiek kartų jis yra gimęs. Pasaulyje populiarus posakis: kiek kalbų moki, tiek kartų esi žmogus (asmenybė).
Tačiau kalbos mokėjimas, kaip keletas kitų įgūdžių, turi vieną savitumą. Kalbai išmokti ir suvokti reikia laiko, kartojimo ir pastangų. Taigi, tai procesas, labai panašus į muzikos mokymąsi, sportavimą ar kokių praktinių įgūdžių įsisavinimą.
Besibaigiančių metų apmąstymas taip pat yra tarsi kalbos mokymasis. Paprastos kalbos ir kartu sudėtingos – tokios, kuri turėtų būti visiškai suprantama ir artima, bet jos paslaptingumas ir mįslingumas vis dėlto kartais slegia. Toji kalba labai artima motinos kalbai, kai rūpestis mumis buvo betarpiškai susietas su mūsų vardu. Ji primena ir artimiausių draugų kalbą, kai rūpestis ir meilė išreiškiama vien jiems leidžiamomis ištarmėmis arba humoro forma, kuri ne skaudina, bet, pateikdama tiesą, mus pastiprina ir džiugina atvirumu.
Taip pat betarpiškai ir artimai visus praėjusius metus gyvenimo įvykiuose mums kalbėjo ir Dievas. Ir į tos kalbos niuansus gilinsimės visą savo gyvenimą, nors kartais jis mums ir atrodo pernelyg paprastas. Juk apžvelgdami – o tai kiekvieno protingo žmogaus savybė – prabėgusius metus, mes regime save pergalių ir pralaimėjimų, gimimo ir mirties, išminties ir kvailumo, stiprybės ir bejėgiškumo akivaizdoje.
Mes apmąstome, kur buvo Dievas ir kur – mes, kada vykdėme Jo valią, o kada – savo. Sąžiningas krikščionis turėtų pripažinti, kad Dievas į mus prabilo dažniau, nei įsiklausėme (gal tik dabar išgirdome), bandė pasakyti tai, ką tik dabar, apžvelgdami prabėgusius įvykius, pradedame stengtis suvokti, pajausti.
Nuo ryto iki vakaro Viešpats kantriai ir nuoširdžiai kreipiasi į mus. Todėl išlydėdami senuosius ir pasitikdami naujuosius Viešpaties metus, dėkojame Jam ir prašome, kad Jis leistų mums ne tik išgirsti, bet ir suprasti bei visa esybe priimti Jo kalbą. Kalbą, kurios Žodis yra Kristus: Jis mus pamilo, yra su mumis ir netruks regimai ateiti.
Gyvendami laike, užsimirštame, kad laikas ir Amžinybė yra labai arti vienas kito, kad Amžinybė dalyvauja mūsų gyvenime. Todėl vertingiausias dalykas sutinkant Naujuosius – padėkoti Viešpačiui, kad Jis visada yra su mumis, ir paprašyti, kad Jo Žodyje išsakytą meilės kalbą ateinančiais metais (geriau) suprastume ir kad ji taptų mums sava.
