Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje. „Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai.“ O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt.“ Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, Jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo pririnkta dvylika pintinių nulikusių gabaliukų. (Lk 9,10-17)
Koks tas pilnatvės jausmas, kai nieko nei kūniškai, nei dvasiškai netrūksta ir kada galima sakyti drauge su psalmistu Dovydu – „mano taurė sklidina“? Mūsų visa būtis lyg ir veržiasi į tokią pilnatvę, į sotumą, į vargų pabaigą. Ir beveik kiekvienas, paklaustas, ko jam trūksta iki laimės, surastų, ką atsakyti.
Siekiant laimingumo ir sotumo, mums didelę įtaką daro kiti žmonės. Gal ne tiek jie patys, kiek mūsų įsivaizdavimas apie juos. Konkurencinėje aplinkoje kiekvienas kitas yra lyg tas potencialus priešas, kuris mano vietą arba man skirtą gėrį būtinai užgrobs ir užvaldys.
Mes esame įsitikinę ir įtikinti, kad Dievo sukurto pasaulio galimybės ir žmonių kiekis neleidžia visiems jaustis sotiems ir laimingiems, todėl evoliucinė kova, kur geriausia dalis skirta stipriems ir mokantiems prisitaikyti, lyg ir turėtų tapti mūsų sąmonės ir viso gyvenimo vertybiniu pagrindu.
Šiaip stipriausieji ar intensyviai dėl savo vietos kovojantieji turėtų būti laimingi ir patenkinti savo pasiekimais, bet tokių laimingų kovotojų yra ne tiek daug. Gal tik kai kada aplanko džiaugsmo akimirka, kad kažkam nepasiseka arba kai pavyksta įsivaizduojamą ar tikrą konkurentą parklupdyti arba šiam ima nesisekti.
Jėzus nesielgia kaip revoliucionierius ar koks „teisingas plėšikas“, kurie atiminėja iš turinčių ir išdalina vargšams (arba ne).
Įsivaizduokime, kaip penki tūkstančiai vyrų būtų galėję pasidalinti penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis? Tai neįmanoma. To būtų užtekę tik keletui, greičiausiai – arčiausiai Jėzaus buvusiems, be to – gudriems ir apsukriems. Kiti būtų galėję tik matyti valgančiuosius, o kažkur toliau buvę net nežinotų, kad tokios žuvies ir duonos apskritai esama.
Tačiau įvyko kitaip, nei mums įprasta: „Visi valgė ir pasisotino.“ Ir dar liko! Jėzus tuo parodo, jog Jis yra pasaulio Viešpats, kuriam rūpi žmogus. Būdamas Viešpats, Jis nėra toli ar aukštai nuo žmogaus, bet gyvena kiekvieno rūpesčiu, kiekvieno skausmu bei problemomis ir trokšta padėti.
Jėzus nesielgia kaip revoliucionierius ar koks „teisingas plėšikas“, kurie atiminėja iš turinčių ir išdalina vargšams (arba ne). Jėzui nereikia atimti, nes visa, kas yra pasaulyje, yra kilę iš Jo ir per Jį.
Žinoma, duonos padauginimas mūsų nepalieka Betsaidos miesto apylinkėse, bet kviečia pažvelgti į Viešpaties širdį, Jo troškimą išganyti ir dvasiškai pasotinti žmones. Taip Jis pats save aukojęs parodė, kad mirtis nugalima ne atimant, o atiduodant, o pergalė reiškia ne grobį, o dalinimąsi.
Taip ir šiandien nugalėjęs Viešpats dalija save Sakramente, o Jo meilė tokia apsti, kad jos pakanka visiems. Ir Jo gailestingumas toks didelis, kad jo niekas neišsems. Taip šiandien esame kviečiami priimti Duoną, priimti gyvenimą ir su meile pažvelgti į artimą savo, su kuriuo gyvensime taikoje, kai linksma širdimi dalinsimės, taip kaip Viešpats pasidalina savimi.
