 |
Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi.Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ (Apd 2,1-12)
Šventosios Dvasios išliejimas – efektingas įvykis, pasireiškęs Šventajam miestui griausmu, o apaštalams ir greta buvusiems – kažkuo panašiu į ugnies liežuvius.
Žadėtasis Globėjas apsigyveno savo Bažnyčioje, jos nariuose, tuo nustebindamas pačius mokinius, kai atvėrė jų lūpas Gerosios Naujienos – Evangelijos – skelbimui žmonėms suprantamomis kalbomis, tiek sugužėjusius pasižiūrėti, kai šie pamatė galilėjiečius apsakančius Dievo išmintį.
Sekminių dieną jau nebematome nusigandusių, sutrikusių, nesusivokiančių Kristaus sekėjų, bet vyrus, aprengtus galybe iš aukšto, kuriems patikėta tai, kas paslėpta nuo pasaulio akių. Beveik visų jų liudijimas bus įvykdytas iki paskutinio atodūsio ir užantspauduotas kankinysre. Ir susirinkusieji jau ne tokie, kokie buvo prieš keliasdešimt dienų prie kryžiaus, žvelgdami į bejėgį Sūnų, bet, nustebę dėl neregėto vaizdinio, jie klausosi, kas sakoma apie išganymą.
Sekminės – viena didžiųjų krikščioniškų švenčių, kurios dar nespėjome sugadinti ar atskiesti reklama, pirkiniais, kiaušiniais.
Sekminės – viena didžiųjų krikščioniškų švenčių, kurios dar nespėjome sugadinti ar atskiesti reklama, pirkiniais, kiaušiniais ir pan.
Tai išties Dvasios šventė, kuri išliks niekaip nesuprasta, kaip šv. Paulius sako, kūniško žmogaus.
Dievo dvasia, dvelkusi kūrime, kalbėjusi per pranašus, drauge su Tėvu apsireiškusi Jėzaus krikšte, nužengė ant žmonių ir žmonėms. Ir jei Tėvas ir Sūnus mums įsivaizduojami žemiškais vaizdiniais, tai Dvasią – asmenį mums suvokti sunkiausia. Gal todėl, priešingai nei Sūnus, atėjęs pas mus žmogaus kūne, Dvasia tartum paslėpta nuo išniekinimo, sudarkymo, subanalinimo ir kitų mūsų žmogiškų išmonių. Ji tiesiog yra ir veikia, pašvęsdama visą krikščioniją.
Žvelgdami į Šventosios Dvasios išliejimą apaštalams, dabartiniai krikščionys taip pat norėtų efektingų Sekminių su betarpiška ir neabejotina Dievo galybės manifestacija ir ženklais, kurie nustebintų pasaulį ir mus pačius, o kai kada net yra gundomi iš Dievo reikalauti ypatingo ženklo, patvirtinančio Dievo prielankumą.
Tačiau tokiame ženklų laukime mes pamirštame, kad Dvasia niekur nedingo – Ji yra mumyse ir veikia savo Bažnyčioje. Dalykai, kurie mums atrodo paprasti, kasdieniški, neverti ypatingo dėmesio, yra tikrų tikriausias Šventosios Dvasios veikimas. Jau pats tikėjimas Trivieniu Dievu, pasitikėjimas Jo Žodžiu yra Dvasios darbas. Tiesos apie Dievą, save bei pasaulį pažinimas taip pat yra Dvasios veikimas. Sakramentuose ir su jais veikia ta pati Dvasia. Kai meldžiuosi su kitais krikščionimis – darau tai Šventosios Dvasios vedamas.
Apaštalai prabilo visiems susirinkusiems suprantamomis kalbomis. Taip ir mūsų laikais Dievas dovanoja galimybę suprasti Jo valią.
Mąstydamas apie tai, prisimenu Liuteronų bažnyčios vyskupą Joną Kalvaną vyresnįjį, vieną šviesiausių liuteronų bažnyčios žmonių. Jis sugebėdavo Dievo žodį apsakyti įvairiausio išsilavinimo, pasaulėžiūros, socialinių sluoksnių bei amžiaus žmonėms. Išmintingas žodis, patarimas (kartais visai trumpas) įsirašydavo į žmonių širdis visam gyvenimui, primindamas jiems Kristų. Tai tų pačių Sekminių tęsinys. Be triukšmo ir ugnies liežuvių, bet su tuo pačiu liudijimu ir jėga.
Sekminės mums primena, kad mes kaip krikščionys neegzistuotume, jei mūsų tikėjimas būtų pagrįstas vien žmogiškąja valia bei supratimu. Bažnyčia neegzistuotų.
Tad garbindami Dievą taip pat prisimename, kad esame tiek kūnu, tiek siela Jo kūriniai, kuriuos Jis pats kasdien pašventina.
Dr. Martyno Lutherio „Mažasis Katekizmas“ puikiai nusako Dvasios veikimą ir krikščionio santykį į jį: Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti nei prie Jo artintis, bet Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė, savo dovanomis apšvietė, tikru tikėjimu pašventė ir išlaikė, taip kaip Ji visą žemės krikščioniją pašaukia, surenka, apšviečia, pašventina ir tikru vieningu tikėjimu Jėzuje Kristuje išlaiko. Šiame krikščionių Surinkime Ji man ir visiems tikintiesiems kasdien maloniai atleidžia nuodėmes ir Paskutiniojo teismo dieną mane su visais mirusiaisiais prikels ir man bei visiems Kristų tikintiems duos amžinąjį gyvenimą. Tai tikriausia tiesa.
