Mes, krikščionys, labai natūraliai priimame tai, kad Evangelija yra mūsų gyvenimo dalis. Būna, kad po Evangelijos skaitinio ištariame „Šlovė Tau, Kristau“, net nesusimąstydami, nei kam, nei dėl ko ta šlovė. O juk kalbama apie itin rimtą dalyką – apie Dievo dovaną. Turbūt taip nutinka su daugeliu Dievo dovanų, kurias vertiname, kai jų netenkame.
Sveikata, šeima, draugai ir daugelis kitų dalykų atrodo lyg tarsi savaime suprantami, kol neiškyla grėsmė juos prarasti, o praradus atsiranda niekuo nekompensuojama tuštuma ir kiti nemalonūs dalykai.
Taip ir su Evangelija. Kai turime galimybę ją išgirsti arba skaityti, atrodo, kad niekas negalės jos iš mūsų atimti. Bet pasaulyje buvo ir yra kitaip.
Dar visai neseniai komunizmo, kaip ir nacizmo, apaštalai skelbė savas evangelijas apie greit atsirasiantį rojų žemėje, kai bus išnaikinti visi tie, kurie tam rojui trukdo. Sąrašas klasinių ir rasinių priešų varijuodavo, bet ir į vieną, ir į kitą visuomet patekdavo krikščionys su savo Bažnyčia.
Tuos, kurių nepavyko sunaikinti fiziškai, buvo mėginama palaužti dvasiškai bei psichologiškai, o jų vaikus bei vaikaičius auklėti naujoje laiko dvasioje, kad iš jų minčių, širdžių ir gyvenimų visiems laikams būtų ištrinta žinia, neviltin bloškusi daugelį įvairių pakraipų ideologų – Kristus prisikėlė ir Jis yra gyvas.
Bet Geroji Žinia yra kaip duona, kaip vanduo. Siela trokšta amžinybės maisto ir To, kuris jį teikia. Todėl, nepaisant persekiojimų ir pavojų, spausdintu pavidalu Evangelija pasiekdavo daugelį namų, o skelbiama ir klausoma ji buvo „laiku ir nelaiku“.
Pats Viešpats, įgaliojęs apaštalus skelbti Gerąją Naujieną, nepaliko savųjų likimo valiai, bet lydėjo ir lydi Bažnyčią sunkiais ir gerais laikais. Ir beveik po dviejų tūkstantmečių mes kartojame: „Kristus prisikėlė!“
Krikščionys Šventojo Krikšto sakramentu yra tiesiogiai susiję su Jėzaus apaštalams duotu priesaku: „Eikite ir skelbkite.“ Taip, kaip dalinamės kūniškomis gerybėmis su vargstančiais artimaisiais ir toli esančiais, taip juo labiau esame tiesiogiai ir asmeniškai įpareigoti gyventi Prisikėlimo žinioje ir ja dalintis su tamsoje esančiais.
Kai kada mums gali atrodyti, jog tai tik kunigų reikalas ir tik sakykla bei altorius yra tos vietos, kur kalbama apie Kristų. Taip, Dievo Namai yra ypatinga tam skirta vieta, bet ne vienintelė. Kiekvienas yra pašauktas būti ir kunigu, ir apaštalu.
Ramus šeimos židinys kaip ir lageriai, tremtys parodė, kaip Jėzaus priesaką gali įvykdyti ir savo gyvenimu paliudyti tėvas, motina, seneliai, kaimynai ar visai nepažįstami, nepalikdami savęs bei savo artimųjų be gyvenimo duonos. Ne vienas dėl to buvo ir yra paniekintas, net įkalintas ar nužudytas, bet nepalūžęs, žinodamas, kad Kristaus mirtyje ir prisikėlime turi geriausią dalį.
Apaštališkasis pašaukimas itin svarbus ir mūsų dienomis. Atrodo, kad galėdami laisvai melstis ir skelbti, mes daugiau nieko nestokojame. Bet pažvelkime, kiek aplink žmonių, niekuomet nieko negirdėjusių apie Kristų arba gyvenančių ateistinės propagandos formuotoje vaizduotėje apie pasenusią Bažnyčią, kvailus krikščionis ir naujo, geresnio pasaulio aušrą. Daugelio sielose – tamsi dykuma, kuriai reikalingas Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. O kaip apie Jį sužinos, jei negirdėjo, nematė ir nepatyrė? Čia mūsų pašaukimas aiškus. Eikime ir skelbkime!
Tiesa, o kas link žmonių nuomonės, kritikos, atmetimo, tai būkime ramūs – visame kame paskutinis žodis priklauso Kristui.
