Tikinčio žmogaus „tikiu“ prilygsta giliausiam žinojimui, regėjimui ir pažinimui. Kai Jėzus pažada iš Tėvo ateisiantį Globėją, Jis perspėja mus, kad pasaulis Dvasios nepriims, nes nemato ir nepažįsta, kaip ir paties Viešpaties – pasaulis nebematys, bet tikintieji Jį regės.
Naujausių laikų žmogui kai kada dėl tikėjimo iškyla šiokių tokių keblumų. Kaip galima tikėti ir regėti tai, kas nematoma ir nematerialu? Juk glima pasikliauti tik tuo, kas apčiuopiama, pamatuojama, eksperimentais pakartojama. Gal ne visi, bet nemaža dalis taip teigia. Nors panašūs teiginiai atrodo racionalūs ir pagrįsti, išties jie atspindi ne gilesnį dalykų pažinimą, bet tikėjimą kitkuo. O dažniausiai – bet kuo.
Toks tikėjimas bet kuo yra mūsų kasdienybė. Tikėjimas, kad materija atsirado iš nieko, kad žvaigždės lemia mūsų likimus, kad nauja valdžia ar naujesnė santvarka bus geresnė, kad intensyviai reklamuojamas produktas yra žymiai geresnis už kitą, kad ekonomika auga. Visa tai – tikėjimas, neparemtas niekuo, išskyrus nuomonėmis arba kažkieno sukurta ir suformuota tiesa.
Netgi vienas žymiausių mūsų laikų ateistų Richardas Dawkinsas išpažįsta savo tikėjimą, kad gyvybę sukūręs aukštesnis protas, gal net ateiviai (svarbu, kad tik ne Dievas). Visos ideologijos taip pat gyvuoja ir veikia vien tikėjimo pagrindu, paveikdamos ir mobilizuodamos tam tikras žmonių grupes ir žadėdamos neišvengiamą sėkmę atkuriant prarastas karalystes, gerinant „paprasto žmogaus“, tautos ar visos žmonijos gyvenimo sąlygas.
Drauge žmogaus gyvenime egzistuoja tikrovė, kuri nepamatuojama, bet neišvengiamai egzistuoja, kurią pažįstame ir patiriame. Toji patirtis viršija tai, ką pavadintume tikėjimu, nors jos nei pasverti, nei pamatuoti negalime. Tai – meilė, pačia plačiausia prasme.
Mamos meilė vaikui, senelių – vaikaičiams. Tai patirtis, atirandanti santykyje tarp artimiausių žmonių – biologinių ir nebiologinių giminaičių, bendraminčių bei draugų. Dažnai tai neįvardijama žodžiais ir ne visai panašu į sentimentalius ir kiek seilėtus populiariosios kultūros formuojamus įvaizdžius. Neretai tai neįvardijama, bet tiesiog žinoma. Ir visa tai – daugiau nei mūsų refleksai, instinktai ar kompleksai.
Viešpats, kalbėdamas apie tai, kad Jis bus regimas tikintiesiems, pasakė apie tikėjimą, viltį ir meilę, kurią kuria Šventoji Dvasia.
Todėl mūsų „tikiu“ nėra teorinis prielaidų ar tikimybių deklaravimas, bet žinojimas, patirtis bei džiaugsmas. Į savo garbę sugrįžęs Jėzus nepaliko mūsų našlaičiais, bet leidžia save regėti, patirti bei džiaugtis gyvenimu. Tai, kas nepažinu pasauliui, tapo atskleista visiems tikintiesiems.
