Kai Jis Mato namuose sėdosi prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir Jo mokinių. Fariziejai, tai išvydę, prikišo Jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.“ (Mt 9,9-13)
Tai, ką iš istorinės perspektyvos skaitome apie muitininko Mato pašaukimą, tai, kas mums dabar tolima, pačiam Matui buvo svarbiausias įvykis gyvenime.
Apie muitininkus ir mokesčių rinkėjus bei kam ir kaip jie tarnavo bent kiek savo tikėjimą puoselėjantis krikščionis turėtų būti girdėjęs. Galima tik priminti, kad tai buvo okupacinei Romos valdžiai tarnavę pareigūnai, ne itin mėgti tėvynainių ir laikyti kolaborantais. Ir ne tik dėl uolaus tarnavimo gojų valstybei, bet ir dėl godumo, lupikavimo, kyšininkavimo ir panašių dalykų.
Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.
Tiesą sakant, mokesčių surinkėjai, kaip ir pačios mokestinės prievolės, niekada nebuvo piliečių labai mėgstami dalykai. Dar neteko girdėti, kad kas ištartų: „Ačiū Dievui, pagaliau turime didesnius mokesčius.“ Arba: „Kaip pasisekė ir kaip džiaugiuosi, jog teko sumokėti muitą!“
Matas tikriausiai buvo aukštesnio rango pareigūnas, tad ir turtingesnis, nei didžioji visuomenės dalis, ir visiems žinomas. Tai štai jis paliko savo pajamų šaltinį ir pasirinko tai, kas kur kas geriau – ne už pinigus, bet dovanai teikiamą gailestingumą. Ne iš žmonių, bet iš paties Dievo ateinančią išgydančią malonę.
Fariziejai buvo uolūs vyrai. Norėdami įtikti Dievui, stengėsi vykdyti visus Dievo įsakymus ir savo sukurtas į didesnį šventumą vedančias nuostatas. Kaip dažnai nutinka su „teisiaisiais“, neturėdami savo nuodėmių, visais laikais ir visose kultūrose jie skaičiuoja svetimas.
Taip buvo Jėzaus laikais, taip yra ir dabar. Juk ir šiandien didžioji dalis sensacijų yra kuriamos iš kitų žmonių silpnumo bei nuopuolių. Ir masės teisiųjų skuba teisti, džiaugtis ir mėgautis kito blogumu.
Ir dar – kiekvienas tiksliai žino, kokios bausmės nusidėjėlis nusipelnęs: aišku, pačios negailestingiausios. Tai trunka tol, kol teisieji, žiūrėk, atsigręžia į patį ką tik buvusį teisiuoju ar į jam artimą žmogų. O tada jau teisiųjų rūstybę stengiamasi numaldyti prabylant apie ypatingas netikusį poelgį lėmusias gyvenimo aplinkybes, vienkartinę klaidą ar tiesiog šmeižtą. Žodžiu, tikimasi gailestingumo.
Taip fariziejai savo širdyse nuteisė Jėzų. Kaip Jis gali skelbtis Mokytoju ar net Mesiju ir vaišintis namuose, kur susirinko tiek „padugnių“?
Patys fariziejai nejaukiai jautėsi nusidėjėlių kompanijoje. Kai kurie, nieko asmeniško prieš juos neturėdami, tikriausiai rūpinosi savo visuomeniniu įvaizdžiu, kuriam tokia draugija galėtų nemenkai pakenkti. Bet patys buvo lyg ir nieko prieš pabendrauti su įdomiu žmogumi Jėzumi mokesčių inspektoriaus (kaip ne kaip – reikalingas žmogus) namuose.
Į fariziejų šnabždamus priekaištus mokiniams išgirstame aiškų Jėzaus atsakymą. Tokį aiškų, kad tiems, kurie jį suvokia, atsiveria amžinybė, o dar nesuvokiantiems padėti gali tik Dievas. Šventraščio ekspertams Jėzus taria: „Eikite ir pasimokykite (!), ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.“
Jie pranašo Ozėjo žodžiais kaip mokinukai siunčiami vėl paskaityti Šventąjį Raštą ir tuo pačiu pažvelgti ne į Įstatymą, o į Dievo širdį, į Jį patį – Jėzų, atėjusį šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.
Jėzus neanalizuoja susirinkusiųjų moralinių savybių, nuodėmių ar pasiekimų. Jis tiesiog yra su jais. Jis kviečia ir būna. Kitaip, nei užsiėmęs psichologas ar klebonas, vis dirsčiojantis į laikrodį. Jis pakvietė ir su susirinkusiais aplink Jį pasilieka per amžius. Net fariziejų nenugina nuo savęs, bet ragina suprasti Dievo mintį ir norą dovanoti nusidėjėliams gyvenimą. Matas, palikęs patogią darbo vietą ir tuo pačiu praradęs tarnybą, suprato, kad pas Jį apsilankė didžiausias turtas, koks tik gali būti. Jis pasirinko atsiliepti į Dievo kvietimą.
Mes esame kviečiami priimti sielos išgydymą ir gyvenimą Dieve. Jis neprašo dėl to surašyti savo CV, prikišamai neklausinėja, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje suklupome ir nupuolėme. Tiesiog ateina ir kviečia gyvenimui. Matas pasirinko, ir Jėzus pas Jį apsilankė. Ir mes pasirinkime. O jei neduotų ramybės kitų žmonių nuodėmės, ypač artinantis priimti Sakramentą, prisiminkime, kad Kristus atėjo šaukti nusidėjėlių – Tavęs, manęs ir jų.
