VIEŠPATIES žodis man atnešė nuolatinę užgaulę ir pajuoką. Bet kai sakau: „Užmiršiu jį! Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ Jis būna kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu. Girdžiu minioje šnabždant: „Siaubas visur! Įskųskite jį! Įskųskime jį!“ Juk visi mano bičiuliai laukia, kad padaryčiau klaidingą žingsnį: „Galbūt jis įsipainios į pinkles; tada jis bus mūsų rankose ir galėsime jam atsikeršyti!“ Bet VIEŠPATS su manimi tarsi galingas gynėjas, todėl mano persekiotojai suklups ir nenugalės. Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pasisekti! Vien amžiną, neužmirštamą negarbę jie užsitraukė. (Jer 20,7-11)
Pranašas Jeremijas tarnavo Viešpačiui apie keturiasdešimt metų, skelbdamas Žodį ir pranašaudamas. Pranašo gyvenimas nebuvo lengvas. Viena vertus, jį spaudė pašaukimas, ir jis privalėjo apreikšti Dievo valią tautai, kita vertus – Jeremiją slėgė vienatvė. Juk tiesa nedaugeliui maloni, ypač ta, kuri atskleidžia klaidas ir kvailumą. Tad daugelis ant pranašo pyko arba iš jo tyčiojosi.
O Jeremijas norėjo būti vienas iš daugelio, vienas iš tautos. Kurti asmeninį gyvenimą, šeimą, bendrauti su giminėmis ir bičiuliais bei, kaip ir daugelis, pernelyg nesigilinti į tai, kokia yra Dievo valia. Gal net lengviau būtų drauge su kitais apsigauti dėl šviesios šalies ir miesto ateities bei drauge su kitais pasikliauti netikrais pranašais. Šiap ar taip jam teko regėti išpranašautą žlugimą, bet gal geriau būtų buvę tiek metų nežinoti, kad neteisingi karalių sprendimai, netikėjimas ir puikybė atves iki katastrofos, užklupsiančios Judėją ir Jeruzalę. Gal kada ir norėjo šis pašauktasis pasirinkti kitokį kelią, bet dieviškasis pašaukimas, Dievo žodis buvo stipresnis.
Skaitydami Jeremijo skundą, prisimename Kristų, kurio meilė žmonijai taip pat nepaliko vietos pasirinkimui. Kai gilinamės į Jeremijo 20 skyrių, jame matome visus iki šiol gyvenusius Dievo žodžio tarnus – kunigus ir pasauliečius, garsiai kalbančius ir išraiškingai rašančius bei nežymius, tylius, bet šviečiančius tamsoje. Prisimename visus, per kuriuos Žodis iš kartos į kartą pasiekė mus. Jų visų žinia yra viena – apie išganymą Kristuje. Ir Benedikto XVI knygos apie Jėzaus vaikystę mintys apie Rašto žodžius, tik laikų pilnatvėje atradusius savo vietą ir Šeimininką, itin tinka šiam Jeremijo knygos skyriui.
Kuo gi aktualus Jeremijas su savo raudomis ir bėdomis mums? Kaip kad klausdavo senovinių liuteroniškų Mišių knygų (t.y. pamokslų knygų – „Mišknygių“) autoriai, pradėdami savo pamokslą: „Ko galime iš to pasimokyti?“
Pirmiausia ir svarbiausia – ištikimybė Tiesai. Kaip Jeremijo laikais tauta, kitaip – dauguma žmonių, manė, kad jie teisūs, kad žyniai ir karaliai neklysta, o visi nesutinkantys ir rodantys į Dievą tapo priešais, taip ir dabar. Egzistuoja neklystančių žynių, valdovų, autoritetų sluoksnis, vedantis tautą ar ištisas tautas į šviesią ateitį. Ir šiandien kiekvienas, kreipiantis mintis ir nurodantis Dievo valią (žinia apie ją akivaizdžiai pasiekiama kiekvienam šiais laikais), gali nesunkiai atsidurti vienatvėje bei patirti panieką arba persekiojimą. Bet reikia nepamiršti, kad Dievas savųjų neapleidžia, ir skausmą bei kartėlį visada pakeičia iš aukštybių siunčiamas su jokia pasaulio patirtimi nesulyginamas džiaugsmas bei ramybė.
Bet tai ne viskas. Kaip ir pranašas, mes žinome, jog kur skelbiamas Dievo žodis, ten yra ir pats Dievas. Todėl nepaisant nepatogumų, skausmo ir kančios, ištikimybė žodžiui atneša palaiminimą ir pilnatvę. Svarbiausia, kad nebūtume abejingi ir priešiški Viešpaties valiai, nenorėdami pro užrakintas širdis įleisti šviesos, bet stengtumės Viešpatį pažinti visa širdimi ir visu gyvenimu, taip kaip patys esame pažinti paties Viešpaties Kristaus.
