Liturginiams metams artėjant Gavėnios link, mus pasitinka ne visai patogūs skaitiniai. Tiksliau, Dievas prabyla į mus paprasta tiesa, kuri nuskamba kaip baisi diagnozė – neišvengiama, nemaloni, bet teisinga. Kažin, ar atsirastų sveikos nuovokos žmogus, kuris norėtų, kad kas nors matytų jo nuogumą – tiek fizinį, tiek dvasinį. Ir ne tik matytų, bet būtent tirtų, stebėtų ir mums parodytų, kas ir kokie esame.
Vienas ašmuo – Įstatymas – prasiskverbia iki sielos gelmių ir mums patiems parodo mūsų ligą. Kitas – gydo, uždengia, nuramina. Tai – Evangelija.
Yra, kas pamato ir pažįsta mūsų kūnišką vidų geriau už mus pačius. Tai – rentgenologai, chirurgai, galiausiai – patologai anatomai. Bet kieno esame pažinti kaip asmenybės? Juk viešumoje užsidedame savo socialinio statuso, turtinės padėties, intelektinio pajėgumo sąlygojamas kaukes, kurios taip glaudžiai su mumis susilieja, kad patys nelabai skiriame, kur čia tikrasis mūsų „aš“,o kur – kaukė, ir kas čia tikresnis (prisiminkime garsųjį filmą su J.Carrey).
Bet štai – skaitome, kad yra, kas mus perskrodžia ir ištiria (be galimybės pasislėpti). Galime kurį laiką ignoruoti, nepastebėti, įsivaizduoti, bet sykį susidūrę, neturime galimybės pasislėpti ar pabėgti. Mums patiems mus tikruosius parodo Dievo Žodis.
Prisiminkime vaikystę. Kaip pasijausdavome „išryškinti“ kalbantys netiesą, ruošiantys kokią niekšybę ar kvailystę, pasiskolinę kaimynų vaikų žaislą jiems nežinant? Nors prasmek? Tie, kurie auginame vaikus, atpažįstame save juose ir nutuokiame, kaip jie jaučiasi panašiose situacijose. Ta tiesa, tarsi koks apnuoginimas. Juolab, kad neretai „netyčia“ padaryti dalykai būna palyginti gerai suplanuoti.
Vienas pažįstamas papasakojo įvykį iš savo paauglystės, kurį leido prireikus panaudoti kaip iliustraciją. Jis su keliais klasės draugais ant lentos kreida paišė nelabai švankų vienos mokytojos portretą. Meniškų sielų su didžiais užmojais kompanija įsijautė į kūrybą taip, kad neišgirdo skambučio į pamoką. Kai kūrinys buvo baigtas, jie išdidžiai atsigręžė į klasiokus ir – o siaube – klasės gale išvydo tamstą mokytoją, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, stebėjo bent pusę kūrybinio proceso.
Ir kaip pasielgė pedagogė? Ji paklausė, ar galinti pradėti pamoką, ir kaip niekur nieko pradėjo darbą, palikusi meną ant lentos. Nebuvo nei keršto, nei priekaišto. Nei tą dieną, nei kada nors vėliau. Bet kūrybinė grupė turėjo progą visą pamoką stebėti savo kūrinį ir gyvą jo personažą. Lentoje jie nebeįžvelgė jokio pokšto. Jie pamatė save. Ir, jausdami didžiulę gėdą bei menkumą, pirmai progai pasitaikius pasistengė nutrinti pašiepiantį piešinį. Sakė, net susitikę po kelių dešimtmečių jie nenoriai prisimena tą gyvenimo epizodą.
Paprasta akimirka, puikiai iliustruojanti mūsų buvimą šioje žemėje. Ar slepiamės, ar priimame, Žodis smogia į mus visu stiprumu, išpreparuodamas mintis, jausmus, sumanymus, ir nubloškia iki pragaro gelmių, kur sąžiningai sielai lieka gėda, susikrimtimas ir mirtis.
Bet nepamirškime! Dievo Žodis – dviašmenis kalavijas. Vienas ašmuo – Įstatymas – prasiskverbia iki sielos gelmių ir mums patiems parodo mūsų ligą. Kitas – gydo, uždengia, nuramina. Tai – Evangelija.
Kiekvienas, kas mato savo gyvenimą Dievo Žodžio šviesoje, priima ne tik kalavijo smūgį, bet ir gydančią galią. Tas, kas ryžtasi nemaskuoti ligos kosmetinėmis statuso, intelekto, meno ar kitomis priemonėmis, gauna tikrą išgijimą, tikrą atsigavimą ir tikrą gyvenimą („čia laikinai, ten amžinai“) su Dievu.
