Buvo toks faktas – prieš 8 mėnesius priimtas naujasis Vietos savivaldos įstatymas, kuriame gana kardinaliai pakeistas mero statusas. Priimtas, padėtas į stalčių ir pamirštas. Valdančioji dauguma su jai būdingu aršumu prastūmė visiškai naują vietos savivaldos modelį ir toliau jai pasidarė nebeįdomu.
Ir tik prasidėjus rinkimams, kuriuose išrinkti vietos politikai turės dirbti visiškai kitaip nei iki šiol, viešojoje erdvėje staiga susizgribta – kaip realiai veiks naujasis įstatymas ir ar pasiruošta jo įgyvendinimui?
Galiu iš karto pasakyti – ne tik kad nepasiruošta, bei jei ne Lietuvos savivaldybių asociacijos raginimai, apie tai galvoti, matyt, būtų buvę pradėta tik šį pirmadienį – dieną po vietos savivaldos rinkimų. Tuo tarpu visi įstatymo įgyvendinamieji aktai turėjo būti priimti iki kovo 1 dienos.
Ką tai rodo? Deja, tai, kad valdantieji, užsispyrę pakeisti vietos savivaldą savaip, panašu, nesuprato ir dabar nesupranta, ką padarė.
Konstituciniam teismui nusprendus, kad tiesioginiai merų rinkimai privalo būti įteisinti Konstitucijoje, tapo būtina iš naujo apibrėžti ir mero bei savivaldybių tarybos santykį. Lietuvos savivaldybių asociacija, pagrindinių opozicinių partijų ir Laisvės partijos atstovai siūlė naująjį modelį rengusiai parlamentarų grupei įteisinti iki tol septynerius metus gerai veikusį ir pasiteisinusį variantą, kai meras buvo savivaldybės tarybos narys, jos pirmininkas ir savivaldybės vadovas.
Tačiau sprendimų priėmėjai pasirinko sistemą keisti drastiškai ir visiškai pakeisti gyventojų pasitikėjimą jau pelniusį Lietuvos vietos savivaldos modelį. Deja, dabar tapo akivaizdu, kad pokytis buvo daromas dėl paties pokyčio ar ambicijų, visiškai nebesirūpinant, kas, kaip ir kada bus po to.
Tai, kad meras tampa vykdomąja institucija, yra milžiniškas pokytis. Pokytis, kuris teisėkūros prasme reikalauja visų sričių teisės aktų peržiūrėjimo ir keitimo. Tai – ne tik įstatymą lydintys specialieji įstatymai, bet ir poįstatyminiai aktai: Vyriausybės nutarimai, ministrų įsakymai, įvairių departamentų ir žinybų įsakymai, tvarkos ir taip toliau.
Tai, kad meras tampa vykdomąja institucija, yra milžiniškas pokytis.
Lietuvos savivaldybių asociacija, girdėdama savivaldybių nuogąstavimus dėl to, kad jos negali tinkamai pasiruošti laukiantiems pokyčiams, nes nėra teisinio pagrindo, prieš gerą mėnesį kreipėsi į Vyriausybę ir Vidaus reikalų ministeriją, ragindama kuo greičiau imtis veiksmų, kad naujai išrinktos tarybos ir merai nuo pirmos dienos galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas. Viena vertus, džiaugiamės, kad procesas pajudėjo ir Vyriausybė ėmėsi priiminėti kai kuriuos specialiuosius įstatymus ir skubos tvarka teikti juos Seimui. Kita vertus, pamatėme, kokia apimtimi yra nepasiruošta įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymą, kuris įsigalios balandžio 1 dieną.
Ši data suteikia progą pajuokauti, tačiau juokauti visiškai nesinori. Tai, kad Lietuvos piliečių rinkti politikai ir patys gyventojai gali atsidurti kvailio vietoje, deja, nėra atsitiktinumas ar neapsižiūrėjimas. Tai – simptominis valdančiosios daugumos požiūris į savivaldą ir, dar liūdniau, į savo, kaip įstatymų leidėjų, atsakomybę: nekreipdami dėmesio į savivaldybių vadovų, opozicijos, net kai kurių koalicijos partnerių nuomonę įvirtiname savo galią pakeisdami puikiai veikusį šalies vietos savivaldos modelį, priimame naująjį įstatymą ir paliekame jį likimo valiai.
Tai, kad Lietuvos piliečių rinkti politikai ir patys gyventojai gali atsidurti kvailio vietoje, deja, nėra atsitiktinumas ar neapsižiūrėjimas.
Šio požiūrio pasekmės matėme jau prasidėjus rinkimams, kai sąvokose painiojosi ir politologai, ir net kai kurie kandidatai. Tačiau tai – tik pradžia, nes didysis nesusipratimų ir negalėjimo veikti etapas prasidės prisiekus naujosioms savivaldybių taryboms ir merams.
Ne paslaptis, kad vos priėmus naująjį Vietos savivaldos įstatymą, Vyriausybėje ir Seime buvo pradėta kalbėti apie tai, kad jį reikės tobulinti ir kuo greičiau. Tai tas pats, kaip nusipirkti visiškai naują automobilį ir dar mokant pinigus žinoti, kad po savaitės teks vežti jį atgal gamintojams taisyti.
Kol nebus sutvarkyta ši teisėkūros betvarkė, savivaldybių laukia įdomūs laikai. Galime pasakyti – ne pirmas kartas, susitvarkysime, kaip susitvarkėme su pandemijos sprendimų įgyvendinimu, nelegalių migrantų krize, Ukrainos pabėgėlių priėmimu. Tačiau tai, kad negalėsime normaliai vykdyti kasdienės savo veiklos, sugaišime daugybę laiko ieškodami būtų įgyvendinti gyventojams reikalingus sprendimus, kol vėluoja įvairiausi teisės aktai, – visa tai tikrai nepadidins nei viešųjų paslaugų kokybės, nei gyventojų pasitikėjimo savivalda, nors pastaraisiais metais jis tolygiai augo.
Vienas svarbiausių pastarojo dešimtmečio pokyčių Lietuvos vietos savivaldoje šiuo metu atrodo panašus į dar vieną fiasko. Ar taip ir atrodo žadėtoji „aukštesnio kokybinio lygio teisėkūra“?
