Neva, taip bus užtikrinama konkurencija. Tokie konkurencijos teisės korifėjaus žodžiai gali pasirodyti labai gražūs, bet tik tiems, kas nėra susidūręs su tokių atrankų realybe.
Konkurencijos tarybai tikrai nėra paslaptis, kad po tokių monopolinės veiklos operavimo konkursų konkurencijos rinkoje neatsiranda ir nepadaugėja, veikla kaip buvo monopolinė, tokia ir lieka, tik ją jau perima valdyti privatus verslas, kurį kontroliuoti, skirtingai nei savo steigtas įstaigas, savivaldybėms tampa labai sudėtinga, brangu, o kartais net neįmanoma.
Verslo tikslas – gauti solidų pelną iš perimtos monopolinės veiklos, tuo tarpu savivaldos tikslas – užtikrinti prieinamas, efektyvias ir kokybiškas viešąsias paslaugas gyventojams. Toks paklodės tampymas tarp verslo ir visuomenės interesų kainuoja savivaldybėms daug laiko bei žmogiškųjų ir finansinių resursų, nes reikia derėtis su verslui atstovaujančiais aukščiausio lygio teisininkais. Paslaugų kaina nuo to nemažėja, o gyventojų nepasitenkinimo daugėja.
Kodėl Konkurencijos taryba atkakliai, nepaisydama jau eilės pralaimėtų ginčų, ir toliau siekia savivaldybės monopolines veiklas perleisti verslui, sudarant jam ypač patogias sąlygas, ir vadina tai konkurencijos užtikrinimu?
Kam viso to reikia? Kodėl Konkurencijos taryba atkakliai, nepaisydama jau eilės pralaimėtų ginčų, ir toliau siekia savivaldybės monopolines veiklas perleisti verslui, sudarant jam ypač patogias sąlygas, ir vadina tai konkurencijos užtikrinimu? Konkurencija čia gali atsirasti nebent tarp kelių kandidatų tuo trumpu momentu, kol vyksta konkursas, bet ir tai neatitinka Konkurencijos įstatymo nuostatų, kuriose konkurentais įvardinami ūkio subjektai, kurie atitinkamoje rinkoje susiduria su tarpusavio konkurencija. Juokinga būtų atskirus vienkartinius savivaldybių paskelbtus konkursus vadinti konkurencingomis rinkomis, todėl Konkurencijos tarybos argumentai skamba labai neįtikinamai.
Juk akivaizdu, kad konkurencingose rinkose savivaldybėms net nereiktų statyti baseino – jos su džiaugsmu skelbtų konkursus profesionaliems ir kokybiškas baseino paslaugas teikiantiems verslo subjektams ir paslaugų subsidijomis skatintų juos perimti viešųjų paslaugų teikimą. Būtent tai vyksta teikiant neformaliojo švietimo, senelių priežiūros, kitas socialines paslaugas, kurių pasiūla rinkoje pakankama ir konkurencinga.
Tačiau tai kas tinka konkurencingoms rinkoms, visiškai netinka monopolinėms. Labai keista, kai tai reikia aiškinti konkurencijos teisės Lietuvoje korifėjams.
Šis ginčas tarp savivaldos ir Konkurencijos tarybos tęsiasi nuo 2019 metų. Per tą laiką ietys buvo kryžiuojamos ne kartą, kol kas savivalda laimi sausu rezultatu: Seimas pataisė Viešųjų pirkimų ir Vietos savivaldos įstatymus, užtikrindamas savivaldybių teisę be konkurencingos procedūros pasirinkti geriausią monopolinių viešųjų paslaugų teikimo ir turto valdymo būdą; įvairių instancijų teismai išaiškino minėtų įstatymų, kaip specialiųjų teisės aktų, viršenybę prieš bendro pobūdžio Konkurencijos įstatymo nuostatas.
Galiausiai Konstitucinis teismas patvirtino savivaldybių teisę savarankiškai pasirinkti geriausią viešųjų paslaugų teikimo būdą, užtikrinantį tokių paslaugų nepertraukiamumą, prieinamumą ir kokybę. Būtent tai savivaldybės sėkmingai ir daro. Tiesa, Palangos miestas Konkurencijos tarybai užkliuvo dar iki minėtų teisės aktų pakeitimų ir teismų išaiškinimo, 2019 m. pradžioje, būtent ši aplinkybė ir leidžia Konkurencijos tarybai vis dar tęsti kovą dėl Palangos baseino valdymo, nors visiems akivaizdu, kad realaus pagrindo ginčui jau seniai nebėra.
Be abejo, piktnaudžiauti savivaldybės negali: savivaldybės įstaigų teikiamos viešosios paslaugos tikrai turi tenkinti vietos gyventojų lūkesčius, būti ekonomiškai pagrįstos, prieinamos, kokybiškos, atitikti teisės aktų keliamus reikalavimus, užtikrinti efektyvų turto valdymą. Viešųjų paslaugų teikėjai turi atsakingai rinktis su viešųjų paslaugų teikimu susijusias papildomas veiklas, vengti neigiamo poveikio rinkai ir kryžminio tokių veiklų subsidijavimo – būtent šiose srityse valstybės priežiūros institucijos, įskaitant Konkurencijos tarybą ir turi vykdyti stebėseną bei kontrolę taip užkirsdamos kelią galimoms savivaldybių klaidoms ir padėdamos gerinti veiklos organizavimo kokybę.
Atkreiptinas dėmesys ir į dar vieną keistą tendenciją – Konkurencijos taryba lengva ranka norėtų verslui perduoti savivaldybės turto valdymą vien remdamasi Konkurencijos įstatymo nuostatomis, tačiau negalima nematyti teisinio reguliavimo visumos: Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymas nedviprasmiškai įvardina, kad savivaldybės turto valdytojos yra savivaldybės biudžetinės įstaigos, kurios pagal Vietos savivaldos įstatymą steigiamos viešųjų paslaugų teikimui, o verslui savivaldybės turtas gali būti perduodamas patikėjimo teise tik kai verslas pagal įstatymus gali atlikti savivaldybių funkcijas arba pagal Koncesijų įstatymą, kuris numato verslo indėlį, koncesininko rizikos prisiėmimą ir koncesijos sutarties sudarymo pagrįstumą.
Akivaizdu, kad koncesijos forma tiktų bendrai su verslu statant baseiną, bet tikrai nėra tinkamiausia vien tik savivaldybės lėšomis jau pastatyto turto operavimui. Be koncesijos lieka tik labai sudėtingai įgyvendinami paslaugų pirkimai arba Vietos savivaldos įstatymo numatytas viešųjų paslaugų teikimas per savivaldybių valdomus juridinius asmenis, tai Palangos miesto savivaldybė ir pasirinko. Vienintelė bėda, kad ji tai padarė keliais mėnesiais anksčiau nei tai buvo aiškiai sureglamentuota Lietuvos teisės aktuose.
Ko dar reikia, kad Konkurencijos tarybos vadovas pagaliau pripažintų, kad Palangos savivaldybės sprendimas yra ne tik teisėtas, bet ir atitinka geriausias Europos Sąjungos ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių viešųjų paslaugų teikimo praktikas. Juk klysti žmogiška ir net lietuvių tautosaka sako, kad neklysta tik tas, kas nedirba. Tad gal jau laikas užkasti karo kirvius ir užbaigti ginčus dėl savivaldybių teisės savarankiškai pasirinkti geriausią viešųjų paslaugų teikimo būdą?
