Laisva rinka ir Somalio pavyzdys
Jei rimtai – Somalis didžiąsias ekonomines ir socialines problemas pradėjo justi dešimto dešimtmečio pradžioje, kai šalyje prasidėjo pilietinis karas. Tuometinė Somalio galva, socialistas kariuomenės vadas Muhammadas Siadas Barre, bijodamas prarasti politines pozicijas, aštunto dešimtmečio pabaigoje ėmė prievarta dorotis su politiniais konkurentais. Toks M.S.Barre požiūris tik paskatino jo režimui besipriešinančių partizaninių grupių kūrimąsi ir vėliau įžiebė pilietinį karą.
Nors tarptautinės organizacijos aktyviai veikia Somalyje, viso pasaulio mastu dedama daug pastangų šaliai atstatyti, laikoma, kad konfliktas šalyje tęsiasi iki šiol.
Taigi, net ironiškas Somalio vadinimas liberalų utopija realybėje nėra nei skoningas, nei objektyvus. Šmaikštūs kairieji savo tiesoms įrodyti galėtų pasirinkti šalį, kuri nėra krečiama pilietinio karo.
Apie liberalus, norinčius dalyvauti valstybės valdyme
Net ironiškas Somalio vadinimas liberalų utopija realybėje nėra nei skoningas, nei objektyvus. Šmaikštūs kairieji savo tiesoms įrodyti galėtų pasirinkti šalį, kuri nėra krečiama pilietinio karo.
Povilas Gylys stebisi, kodėl neva „prieš valstybę nusiteikę liberalai“ nori dalyvauti valstybės valdyme, naudojasi valstybės teikiama parama politinėms partijoms iš mokesčių mokėtojų pinigų, nors viešai pasisako už minimalią valstybę, nedidelį biurokratinį aparatą ir mažus mokesčius.
Reiktų suprasti, jog „mokesčių mokėtojų pinigai“ yra ir pačių liberalų, jų rinkėjų pinigai. Kodėl, esant susidariusiai situacijai (valstybės dotacijoms partijoms), neturėtume naudotis tuo, ką patys kartu su rinkėjais į valstybės biudžetą sunešėme? Kodėl negalime naudotis savo rinkėjų paramą laisvės idėjoms užtikrinti?
Profesorius klausia, kodėl liberalai nori tapti dalimi to, ką patys aktyviai neigia – valstybės. Atsakymas: liberalūs žmonės, politikai, lygiai taip pat kaip ir konservatoriai, socialdemokratai ir kiti yra valstybės dalis. Blaiviai į politiką žiūrintys liberalai supranta, kad jei tik yra galimybė, reikia apsaugoti laisvos visuomenės interesus, į politinius postus išrenkant bendraminčius – dėl šios priežasties liberalūs rinkėjai ir balsuoja už liberalius politikos profesionalus.
Pačios valstybės liberalai neneigia, atvirkščiai, liberalai valstybę nori tobulinti. Kaip galima neigti tai, ko dalimi esame patys? Nors liberalų pažiūros dėl valstybės likimo gali išsiskirti, visus liberalus vienija principas – kai tik yra galimybė, palikti laisvę veikti, laisvę spręsti. Neapkrauti žmonių nebūtinomis taisyklėmis, reguliavimais ir mokesčiais.
Valstybė yra tiek jūsų, tiek mūsų. Valstybę kuriame kasdien ir niekada neatsisakysime galimybės bent po truputį gerinti pirmiausia savo rinkėjų, o vėliau – ir kitų žmonių gerovę. Net jei jie nepripažins arba gėdysis pripažinti, jog liberaliai mąstantys buvo teisūs.
Laisvės ir stiprios valstybės idėjoms vienos kitoms neprieštarauja
Liberali bendruomenė nors ir nedidelė, tačiau ideologiškai – brandi, gebanti pati palaikyti savo gyvybingumą. Skirtingose liberaliose partijose, organizacijose, diskusijų klubuose matome už skirtingas liberalias politines jėgas balsuojančius ir radikalesnių R.Nozicko, M.Rothbardo, net A.Rand, ir nuosaikesnio J.Rawlso idėjoms pritariančius žmones. Nėra vieno kurpaliaus, kurį būtų galima pritaikyti visiems liberalams.
Pagrindine balsavimo dilema liberaliomis idėjoms giliau besidomintiems tampa pasirinkti tuos liberalios politikos profesionalus, kurie labiausiai jaučia praktinį politikos pulsą. Galima daug ir gražiai postringauti apie teorinius modelius, bet kokybinį skirtumą padaro tie, kurie žino, kaip dirbti, kaip konsoliduoti jėgas, kaip esamą politinę situaciją pakreipti kiek įmanoma naudingesne linkme laisvės idėjoms užtikrinti.
Pagrindine balsavimo dilema liberaliomis idėjoms giliau besidomintiems tampa pasirinkti tuos liberalios politikos profesionalus, kurie labiausiai jaučia praktinį politikos pulsą.
Kaip minėjau, ganėtinai brandžioje Lietuvos liberalų bendruomenėje liberalių idėjinių atšakų yra skirtingų, bet net radikaliausi minimalios valstybės šalininkai palaiko mintį, jog 3 sritys – krašto apsauga, policija ir teismai turi būti valstybiniai, viešieji. Tai, skirtingai nei profesorius gali manyti, nėra savaime prieštaringos idėjos. Atvirkščiai, tam tikri stiprios valstybės elementai laisvei užtikrinti tik padeda.
Nors egzistuoja teorinė galimybė turėti net privačią policiją ir teismus, daugiau iš praktinės pusės (reformos mastas, su tuo susiję kaštai ir pan.), valstybinės šių institucijų formos geriau ir efektyviau užtikrina individų interesus: tiek viešąją tvarką, tiek asmens sveikatos, tiek privačios nuosavybės apsaugą. Nuo išorės agresorių nacionaline krašto apsaugos sistema (su galimybe jungtis į kolektyvines supranacionalines gynybos organizacijas) apsaugota valstybė, kurioje galima laisvai gyventi ir kurti vėlgi tarnauja ir individo interesams.
Valstybė stipri gali būti tik tiek, kiek stiprūs joje gyvenantys individai. Protingi liberalai atsirenka praktinius sprendimus, leidžiančius užtikrinti laisvę kiekvienam individualiai, o tuo pačiu – ir kitiems.
Kas yra tikrieji antivalstybininkai?
Ponas Gylys laisvės idėjomis sekančius drąsiai vadina „antivalstybininkais“, liberalizmo idėjas netiesiogiai kaltina atomizmu, visuomenės, šeimos, mažumų ir pan. interesų nepaisymu. Tiek terminas „antivalstybininkai“, tiek teiginiai, implikuojantys, kad liberalams rūpi vien stambus kapitalas ir verslo interesai yra stipriai ideologiškai angažuoti, todėl rimtą atsakymą ant loginės klaidos balansuojantiems argumentams surasti sunku.
Vis dėlto, objektyviems kairiesiems aiškus pamatinis skirtumas tarp liberalų ir jų. Liberalai mano, kad įvairių visuomenės grupių, bendruomenių, šeimų, mažumų interesai ir gerovė gali būti užtikrinta tik tada, kai pirmiausiai užtikrinami individų interesai. Individų interesais vadinkime laisvę veikti nevaržomai nuo valstybės, politikų norų.
Ponas Gylys laisvės idėjomis sekančius drąsiai vadina „antivalstybininkais“, liberalizmo idėjas netiesiogiai kaltina atomizmu, visuomenės, šeimos, mažumų ir pan. interesų nepaisymu. Tiek terminas „antivalstybininkai“, tiek teiginiai, implikuojantys, kad liberalams rūpi vien stambus kapitalas ir verslo interesai yra stipriai ideologiškai angažuoti.
Yra liberalų, kuriems laisvės idėjos ir jų palaikymas yra visų pirma moralinių principų reikalas. Vis dėlto, didžioji dauguma žmonių politikoje ieško praktinių atsakymų ir liberalais tampa supratę, kad liberalios idėjos (tiek socialine, tiek ekonomine prasme) veikia praktiškai.
Laisvos rinkos ekonomika veikia – tai veiksmais, deja – ne žodžiais, pripažino visas pasaulis. Kinijos komunistai ekonomines reformas kapitalizmo naudai vykdė ne dėl ko kito, o dėl supratimo, kad net ir reguliuojama kapitalistinė ekonominė sistema su tarptautinės prekybos galimybėmis bus labai naudinga Kinijos gerovei. Vis didėjantis skaičius pasaulio šalių šiandien vadinamos kapitalistinėmis dėl to, kad laisva ekonomika veikia, ji užtikrina bent sąlyginę gerovę visiems jos veikėjams.
Be abejonės, reikia pripažinti ir tai, kad praktinė politika, konkrečios situacijos kartais reikalauja valstybinės intervencijos. Tiek liberalai, tiek kairieji į politiką turi žiūrėti atmerktomis akimis ir jokiu būdu nepasiduoti patogiam, bet trumparegiškam ideologiniam angažuotumui. Skirtingų pažiūrų žmonės gali diskutuoti, gali bendrai kurti valstybę, bet tik tada, kai nė viena pusė savo tiesai įrodyti nesiima kraštutinių ir tik sau patogių, bet neobjektyvių argumentų.
Tie, kurie nėra pasiruošę mesti iššūkio savo ideologinėms nuostatoms ir aklai jomis vadovaujasi bet kokiose situacijose yra tikrieji antivalstybininkai – kad ir kurioje politinės skalės pusėje būtų.
Miroslavas Monkevičius yra Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) pirmininko pavaduotojas
