Nors mūsų šalies piliečiai labai geranoriškai sureagavo į Ukrainą ištikusią nelaimę ir ištiesė nuo karo bėgantiems žmonėms pagalbos ranką aukodami įvairius daiktus, rinkdami aukas ar net užleisdami savo būstus, tačiau pabėgėliai neskuba rinktis mūsų šalies. Žinoma, jei turi tokį pasirinkimą.
Daugelis pabėgėlius priimančių šalių jau senokai yra priėmusios būtiniausius sprendimus dėl migrantų priėmimo. Žmonėms valstybinėse institucijose pateikiama lengvai prieinama informacija apie šalyje suteikiamas socialines pašalpas, sveikatos apsaugą, vaikų darželius ir mokyklas, galimybę įsidarbinti ar gauti būstą. Tuo metu gauti tokią informaciją apie pagalbą Lietuvoje gali būti itin keblu.
Pačiai teko dvi paras skambinti į begalę linijų, kol buvo sutvarkytas vienos šeimos priėmimas vienoje iš Lietuvos savivaldybių, praktikoje pasigedau veiksmų nuoseklumo ir aiškių instrukcijų, ką atvykus į savivaldybę reikia žmonėms konkrečiai daryti. Situacija pasitaikė, kaip šiuo metu dažna, Lietuvių automobilis atvežė iš karo zonos šeimą į miestą, tad buvo kreiptasi į savivaldybę, bet deja tik padarius n skambučių paaiškėjo, kad migrantai neprivalo ieškoti transporto priemonės ir važiuoti į Marijampolės ar Alytaus punktus tam, kad gautų migracijos „varnelę“ ir tik tuomet savivaldybė suteiktų trumpalaikį būstą.
Jau nekalbu apie ukrainiečių Sizifo darbą – grivinų keitimą Lietuvoje, kad turėtų lėšų būtiniausiems dalykams. Supraskime, juk atvykusios šeimos neturi net elementarių higienos priemonių, ar elementarių sauskelnių vaikams. Tuo metu kol sprendimų priėmėjai delsia priimti tokius būtinus įstatymus (vienkartinės pašalpos, ar ilgesnė socialinė parama), visuomenininkai veiksmais bando realią pagalbą suteikti, kad ir mūsų piliečių remiama trumpalaikė keitykla, jog atvykę žmonės galėtų išsikeisti turimus pinigus į eurus.
Paraleliai karštosios Migracijos departamento linijos konsultantai suteikia informaciją apie privalomas procedūras pabėgėliams, tačiau neturi atsakymo į paprastus klausimus, kad ir dėl socialinės pašalpos. Kai kurie nuo karo bėgantys ukrainiečiai Lietuvoje jau gyvena daugiau nei savaitę, tačiau kol Seimas nepritarė Vyriausybės paruoštiems įstatymų pakeitimams, jie ir toliau išlieka nežinioje dėl mūsų valstybės pagalbos jiems.
Kasdien vis pasigirsta naujų žinių apie vienos ar kitos institucijos priimtus sprendimus, kurie pagerintų nuo karo bėgančių žmonių dalią Lietuvoje, bet tokie sprendimai, kaip nemokamas viešasis transportas ukrainiečiams Vilniaus mieste, labiau primena viešųjų ryšių lenktynes, nei koordinuotus migrantų priėmimo veiksmus.
Organizuojant pabėgėlių priėmimo klausimą labiausiai pasigendu visų institucijų veiksmų koordinavimo aukščiausiu lygiu. Vyriausybės suburta koordinacinė taryba ne tik koordinuotų institucijų veiksmus, tačiau ir užsiimtų elementariu veiksmų planavimu, nes kol kas, susidaro įspūdis, jog valstybiniu lygiu kairė nežino, ką daro dešinė.
Ne tik koordinavimas, tačiau ir elementarus informacijos pateikimas užsieniečiams šiandien yra didelis iššūkis. Trūksta aiškaus ir paprasto informacijos pateikimo, bet greičiausiai taip yra dėl to, kad pati Vyriausybė dar neturi atsakymų dėl daugelio aktualių klausimų priimant ukrainiečius. Kaip ir minėjau, prioritetus sprendimų priėmime galėtų sudėlioti premjerės sudaryta koordinacinė taryba.
Galvos skausmas šiai Vyriausybei yra ir su informacijos pateikimu savos šalies piliečiams. Kai kurios žiniasklaidos priemonės, lenktyniaudamos dėl karo išsigandusių žmonių auditorijos, ėmė skelbti įvairių specialistų rekomendacijas dėl ekstremalių situacijų. Internete pasipylė rekomendacijos kaip ruoštis karui, kokių produktų privalu įsigyti.
Nors šalies vadovai aiškiai sako, kad jokios grėsmės Lietuvai iš agresorių nėra, tačiau įbauginti žmonės, sekančią dieną po Rusijos karinių pajėgų įsiveržimo į Ukrainą užplūdo degalines, o kai kurios iš jų, žinoma, pasinaudojo ir dar naudojasi žmonių baimėmis ir degalų kainas kelia į kosmines aukštumas. Iš parduotuvių lentynų iššluota druska taip pat yra nevykusios komunikacijos pasekmė. Žmonės druską, „ruošdamiesi karui“ pirko, nes ją perka visi.
Be druskos kaime gyvenantiems žmonės būtų sunku konservuoti daržoves ar sūdyti mėsą, bet kam ją po 10–20 kilogramų perka didmiesčiuose gyvenančių daugiabučių gyventojai? Kai žmonių sprendimai darosi absurdiški, Vyriausybė turi aiškiau ir dažniau komunikuoti, kad situacija neperaugtų į visuotinę paniką.
Modesta Petrauskaitė yra Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narė.
